Aurimai, tapai didvyriu!
Prajuokinai (juokiasi). Kaip tuo didvyriu tampama? Esu didvyris, nes kažkas nepavyko? Nesijaučiu didvyriu. Malonu juo jaustis žmonai, vaikams ir anūkams, kam nors iš savų. Tikrai nesuprantu, kodėl tapau didvyriu. Nes išgyvenau? Buvau davęs sau ir artimiesiems pažadą grįžti. Davei žodį – tesėk. Esu didvyris, nes pasielgiau garbingai ištesėdamas pažadą? Čia ne didvyriškumas. Tiesa, irkluoti buvo nelengva, teko kovoti, nes niekas kitas už tave to negali padaryti. Kiekvieną mielą dieną reikėjo kovoti dėl savo gyvybės, tik ne visada buvo tiek rizikos. Vienos dienos pasitaikė lengvesnės, kitos – sunkesnės, dar kitos – labai sunkios.
Trys paskutinės – ypač. Ar esu kada buvęs arčiau mirties? Kažin. Manęs klausia, ar bijojau. Atvirai sakau: nebijojau, tik galvojau, ką pajus artimieji, – draudimo neturiu, vadinasi, jiems reikėtų galvoti ne tik apie valties pargabenimą, bet ir apie tėvo pelenus... To neprireikė. Didvyris, nes išsigelbėjau? Nemanau. Vieniems gal atrodau didvyris, o kitiems – visiškas nevykėlis. Svarbiausia, kad nuvyliau savo heiterius, kurie man siūlė mirti. Taip, manau, labiausiai reikia džiaugtis, kad juos nuvyliau, sugadinau jiems dieną.