Visvaldas Matijošaitis: „Mano žmona dovanojo savo organus ir taip kažkam suteikė antrą gyvenimą“
Penktadienio rytą Kauno autobusų stotyje ir Vilniaus traukinių stotyje prasidėjo socialinė akcija „Mirštu, kaip noriu gyventi“, kurią organizuoja Irenos Matijošaitienės fondas. Performansą, skirtą atkreipti dėmesį į organų donorystę, pradėjo šviesaus atminimo I.Matijošaitienės artimieji – jos sūnūs Dainius ir Šarūnas, bei našlys Visvaldas Matijošaitis.
Tuo tarpu Vilniuje prie performanso prisijungė menininkė Jolita Vaitkutė, žurnalistas Rimas Šapauskas, lenktynininkas Benediktas Vanagas ir kiti žinomi žmonės.
Performansas, kurio metu stovi ant linijos, skiriančios gyvenimą ir mirtį, truks iki pat šeštadienio ryto. Performanso metu kiekvienas žmogus kviečiamas išstovėti nuo 1 min. iki 24 val. (tiek, kiek asmeninės jėgos leidžia), ir taip išreikšti simbolinį savo palaikymą laukiantiems organų donoro. Tokių žmonių šiandien Lietuvoje – daugiau nei 500.
Prisijungti prie akcijos V.Matijošaitis pakvietė ypač atviru ir jautriu laišku:
Ką reiškia stovėti ties plona linija, skiriančia gyvenimą ir mirtį, patyriau du kartus. Profesionalių medikų dėka (jiems būsiu dėkingas visą likusį gyvenimą) man pavyko šios linijos neperžengti. Kitas kartas buvo mano žmonos netektis, tapusi didžiausia mano gyvenimo tragedija.
Mes abu su žmona suvokėme, kad negyvensim amžinai ir kažkuriam iš mūsų teks išeiti pirmam. Nevengdavome temos ir apie donorystę. Irena buvo kategoriškai nusprendusi ir man labai aiškiai pasakiusi – jei ji išeis pirma, jos organus turime paaukoti donorystei. Ji donorystę siejo ne su mirtimi, o su gyvybės tęstinumu. Jos tvirta nuomonė šiuo klausimu paveikė mane ir vaikus.
Mano žmona dovanojo savo organus ir taip kažkam suteikė antrą gyvenimą. Dėl to jos atminimas yra gyvas iki šiol. Suprasdami, kiek daug Irena šiuo poelgiu davė kitiems, su sūnumis įkūrėme jos vardo fondą, skatinantį donorystės idėją Lietuvoje.
Dažnai girdžiu žmones sakant: „mirštu, kaip noriu atostogų“ ar „mirštu, kaip noriu naujo darbo“. Tačiau iš tiesų viskas susiveda į tai, kad mes norime gyventi (geriau, patogiau). Gyventi nori ir tie žmonės, kurie šiandien laukia organų. Šie žmonės tikrai nesakys, kad jie nori atostogų, naujų batų ar kito darbo. Iš jų lūpų išgirsime „mirštu, kaip noriu gyventi“.
Tam, kad turėtum galimybę išgelbėti kitų žmonių gyvybes, nereikia būti kažkokiu ypatingu. Pakanka su artimaisiais būti pakalbėjus apie donorystę arba turėti donoro kortelę. Didžiausia dovana, kurią galime kam nors suteikti – antras gyvenimas.
+12
+14