Vitražo kūrėja Laura Karčiauskaitė-Potet: kaip ji atrakino duris į pasaulinę meno rinką
Kad ir koks pasaulis būtų kosmopolitiškas, kai daugeliu atvejų nebesvarbu, kas tu ir iš kur tu, prasiskinti kelią svetimšaliui menininkui Prancūzijoje nėra taip paprasta. Ką daryti, kad tavo talentas būtų pastebėtas? Meno versle egzistuoja tūkstančiai žaidimo taisyklių, dažnai net nenuspėjamų. Su tuo ne kartą susidūrė vitražo ir stiklo skulptūrų kūrėja Laura Karčiauskaitė-Potet, gyvenanti Bretanėje, XV a. dvare, ir su vyru Laurent’u auginanti sūnų Jorį ir dukrą Ameliją.
Ne vienus metus praleidote Prancūzijoje, savo darbus esate pristačiusi prestižinėje Paryžiaus galerijoje „Ecart International“. Ar galėtumėte išduoti kodą, atrakinantį duris į pasaulinę meno rinką?
Sunku pasakyti, kada susikurtas vardas ima tarnauti kaip antrasis aš. Nepatyriau tokių stulbinamų netikėtumų, kurie atneša sėkmę. Vieniems kelią praskina gera pažintis su įtakingu žmogumi, kitiems – aukšto lygio vadyba. Tačiau tai – labai trumpas kelias, jei savo darbais nesugebėsi tos galbūt dirbtinai iškeltos vertės įrodyti. Kaip niekur kitur, meno pasaulyje šiandien didelis „reikalingų kontaktų“ efektas.
O jei jų neturi? Tada lieka skambinti į galerijų, architektų studijų duris (svarbiausia – patekti į vidų!) ir įtikinamai prisistatyti, kas esi. Panašiai ir elgiausi: šis būdas pats geriausias, kai nesi žinomas, nes tada nekankina baimė suklysti, pasielgti „ne taip“. Žinojau, kad prancūzai – begaliniai formalistai: kad juos sudomintum, reikia solidžiai, pagal visas etiketo taisykles parengto darbų segtuvo, o kad susitiktum, turi ilgai susirašinėti, galiausiai metus derinti būsimą susitikimą.
Tai vargina, gaišina – laimei, tokio lėto brovimosi į meno rinką išvengiau. Negana to, prancūzai, jei tavęs nepažįsta, į elektroninius laiškus išvis neatsako. O kad esi svetimšalis ir viską pradedi nuo nulio, kai kam netgi privalumas – kaip šviežias kraujas, kiti reaguoja gal kiek nepatikliai. Tiesą sakant, Prancūzijos sostinėje tarp menininkų jau nebėra skirstymo „tu – užsienietis, o tu – vietinis“, nes jie patys – tai pusiau italai, tai pusiau alžyriečiai, tai pusiau brazilai ar pan.
Per Paryžiaus dizaino savaitę buvau pakviesta į galeriją „Ecart International“ – eksponavau dvimetrinį kūrinį, įkvėptą Marco Chagallo, kelis stiklo paveikslus, kelis indus. Pasirengimas dalyvauti prilygo antroms dailės akademijos studijoms. Kai tavo stiklo kūriniai atsiduria ten, kur kadaise karaliavo legendinė Paryžiaus architektė Andree Putman, vėliau atsiveria dešimtys galimybių.
Kuo jums patrauklios stiklo duženos, dulkės? Juk tai, kas eksponuojama parodose ar prabangiuose interjeruose, – viso labo ledkalnio viršūnė?
Matyti mane su kombinezonu, pirštinėmis ir dujokauke įprasčiau nei su lengva suknute. Kai po gimnazijos svarsčiau, ką rinktis – tapybą ar žurnalistiką, pasirinkau... vitražą. Žaidimas su stiklu visada nenuspėjamas, kelia įtampą, iki pat paskutinės akimirkos neaiškus rezultatas, nežinai, kokios spalvos kūrinį ištrauksi iš krosnies, o gal įvyks kokia nors cheminė reakcija. Kol nenugabeni skulptūros iki jos ekspozicijos vietos, niekada nesi tikras, ar tam kūriniui nieko nenutiks.
Transportuoti darbą – tai tarsi į pavojingą kelionę išlydėti savo vaiką. Tačiau man tokia adrenalino, rizikos kupina būsena, toks audringas kūrybos procesas savotiškai patrauklūs. Be to, stiklas – labai kaprizinga, kantrybės reikalaujanti medžiaga, galbūt todėl su ja ir sutariu: toks tokį supranta (juokiasi).
Užsispyrusi, kartais net iki kvailumo, tipiška žemaitė, vis dėlto nesu menininkė vienišė – mano darbas komandinis, kūrinys didele dalimi priklauso nuo stiklo pjovėjų, krosnininkų (Bretanėje jie – paties aukščiausio lygio profesionalai). Antra vertus, jaučiu malonumą derinti archajiškas technologijas su moderniomis.
Studija yra už 90 km nuo mūsų namų, ten restauruojamas seniausias stiklas, atkuriami garsiausių Prancūzijos katedrų vitražai, todėl mano fantazijos daugeliui meistrų neretai būna kaip atgaiva nuo monotonijos.
Čia, kaip niekur kitur, susiduriu su begaliniu prancūzų pasitikėjimu. Jau po pirmų susitikimų, jei tik norėdavau ilgiau padirbėti, gaudavau studijos, kur saugomos milijonus kainuojančios Europos paveldo vertybės, raktą...
Visą interviu skaitykite lapkričio mėnesio žurnale „Laima“.
