Kažkada visi kliedėjo italų neorealizmu, o režisierius Vittorio De SICA (1901–1974) buvo vienas jo pradininkų. Net keturi jo filmai gavo „Oskarus“. Tų statulėlių galėjo būti ir daugiau, jei vyras būtų gyvenęs kitaip.
NE ŠVENTASIS. Vittorio De Sica nebuvo budistas, nevaikščiodavo su šluotele, bijodamas, kad užmins kokį vabzdį. Ir katalikiškiems įstatymams dažnai nusižengdavo; bent jau italų Bažnyčia jį smerkė. Tačiau vyras savo nuodėmes ir blogą elgesį su žmonėmis taip „režisavo“, kad nukentėjusieji būdavo patenkinti, o geltonoji spauda iš to nieko nepešdavo.
KARAS IR TAIKA. Visos jo nuodėmės buvo nieko vertos, palyginti su vienu geru darbu – filmu „Rojaus vartai“, sukurtu karo metais. De Sica gal ir nebūtų jo statęs, bet Vatikano užsakymas buvo labai svarus argumentas atsikratyti Josepho Goebbelso pasiūlymų dirbti naciams. Bažnyčia išgelbėjo De Sicą, o šis išsaugojo šimtus gyvybių. Vatikano pareigūnai visiškai neišmanė kino meno, tad De Sica lengvai juos įtikino, kad projektui reikia minios žydų ir daugybės garsių aktorių. Visų jis neišgelbėjo, bet slėpė Šv. Petro ir Povilo bazilikoje, girdė, maitino. Ir kiek įstengdamas tęsė filmo kūrimo terminus: 1943-iaisiais pradėtą juostą De Sica baigė tą dieną, kai į Romą įžengė amerikiečiai.