Vizažistas Egidijus Krocas: „Žmonių galvose noriu sukelti chaosą ir priversti plačiau žvelgti į pasaulį“

Pokalbis su vizažistu Egidijumi Krocu prasidėjo neįprastai. Užuot prisistatęs ir papasakojęs apie tos dienos atliktus meno kūrinius, Egidijus neslepė džiaugsmo dėl vykstančio pokalbio.

„Tai viena iš tų galimybių, apie kurias svajojau jau seniai. Tokia svajonė gali atrodyti paika arba apgailėtina, tačiau visuomet svajojau kalbėti žmonėms. Juk mes visi esame tarsi aukšti, seni kalnai, į kuriuos skverbiantis galima aptikti nuostabių, retų brangakmenių“, – mintimis dalinosi žinomas vizažistas.

Klausantis Lietuvos grožio industrijoje sparčiai populiarėjančio Egidijaus, nesunku suprasti, kodėl jo svajonės pildosi – jaunas vaikinas tiesiog spinduliuoja drąsa ir pozityviu požiūriu į gyvenimą.

Egidijau, gimei ir užaugai Lietuvos pasienio mieste Kybartuose, kaip atrodė tavo ankstyvoji vaikystė? Ar tokiai kūrybiškai asmenybei užteko vietos saviraiškai mažame miestelyje?

Vaikystę leidau paprastai, kaip eilinis kaimo vaikas. Vasaros man asocijuojasi su grūdų pilnomis priekabomis, traktoriumi, laukais. Dabar svajoju apie galimybę ir vėl atsidurti važiuojančio traktoriaus priekaboje, kojų pirštus panardinti į grūdus ir jausti, kaip švelnus vasaros vėjas taršo mano plaukus. Kybartai, o ypač ribos už jų yra tiesiog nuostabios! Net ir dabar trokštu grįžti į gimtąjį miestą ir bent trumpam atitrūkti nuo rutinos ir darbų. Ak, kaip būtų gera!

Deja, to paties negalėčiau pasakyti apie mokyklos metus. Mokykla man asocijuojasi su pasenusia švietimo sistema, dėl kurios vaikai yra sustatomi į labai siauras ribas ir būna baudžiami už bet kokį bandymą jas peržengti. Kitoks, į nustatytas normas netelpantis vaikas yra nesveikintinas, nepalaikomas, atstumiamas. Kitais žodžiais tariant – nepritapėlis, kokiu buvau ir aš.

Makiažo amatą atradai vos prieš trejus metus, bet jau daugelio žmonių esi vadinamas tikru savo srities profesionalu. Kaip atrodė tavo pirmoji pažintis su makiažu?

Tai buvo visiškai netikėtas įvykis, pakeitęs mano visus iki tol svarstytus planus. Tačiau negaliu teigti, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Su makiažo technika susidraugavau po truputį, mažais žingseliais, tam prireikė ilgai trunkančių eksperimentų prieblandoje, žvakių apsuptyje.

Pats savęs meistru nevadinu ir net neturiu tokios teisės. Mane vadinti meistru gali tik mano klientės ir žmonės, stebintys mano darbus. Save įvardyčiau kaip makiažo guru, nes žodis „guru“ reiškia dvasinį mokytoją. Dažydamas moteris visada stengiuosi pažinti jų vidinį pasaulį ir tai perteikti per išorinį grožį. Savo gebėjimus atradau palaipsniui, gilindamasis ne tik į makiažo meną, bet ir į žmogaus mąstymą bei vidinį pasaulį.

Kokia yra ta makiažo galia?

Kai kuriems makiažas yra kaukė, bėgimas nuo tikrosios ar tikrojo savęs. Man makiažas – viena iš moters galios išraiškų. Tinkamas makiažas gali atskleisti labai daug – žmogaus vidinį grožį, būdą, asmenybės išskirtinumą. Taip, makiažas gali leisti nebijoti būti kitokiam, atskleisti įvairias charakterio puses. Ryškus ir storas, juodas it anglis pravedimas gali pabrėžti paslaptingumą, vidinį šėlsmą ir neaprėpiamą laisvę. Griežti skruostai – jėgą ir stiprybę, o raudonas lūpų atspalvis, tarsi prancūzų kilmės vynas, gali suteikti polėkio ir gyvybės mūsų kasdienybei.

Ne paslaptis, kad Lietuvoje grožio industrija yra laikoma gan moteriška sritimi. Su kokiomis reakcijomis tenka susidurti, kai pristatai save kaip makiažo specialistą?

Kiekvieną dieną sulaukiu žmonių nuostabos ir išgirstu bent kelis klausimus apie savo sprendimą dirbti su makiažu. Be abejo, susiduriu ne tik su palaikančiais žmonėmis, kurie mane motyvuoja ir stumia į priekį, bet ir su kandžiais komentarais, keiksmažodžiais. Tačiau stengiuosi visko per daug nesureikšminti, neieškau problemų savyje, ypač tais atvejais, kai kritika yra neargumentuota.

Pasižymi drąsia saviraiškos laisve – viešumoje dažnai pasirodai su makiažu, aukštakulniais ir peruku. Ar tai yra tam tikras maištas prieš nusistovėjusias normas ir taisykles?

Savo darbais ne tik išreiškiu patį save, bet ir siekiu paskatinti mūsų vis dar konservatyvią visuomenę išlaisvinti savo vidines spalvas ir parodyti aplinkiniams savo tikruosius veidus. Siauro mąstymo žmonių galvose keliu chaosą, priverčiu pagaliau susimąstyti ir plačiau pažvelgti į pasaulį. Tokiu pat būdu palaipsniui atrandu save. Stengiuosi nesileisti būti varžomu mane supančios aplinkos. Užuot bandydamas užkamšyti vidines opas darbu ar santykiais, noriu įsiklausyti ir suprasti save. Nustojau nuo savęs bėgti – atsigręžiau į save ir pasiūliau būti draugais.

Jauni žmonės gana dažnai bijo save išreikšti, baiminasi būti nesuprasti ir sukritikuoti. Kaip atrandi drąsos būti savimi? Ar niekada neabejojai, ką apie tave pagalvos aplinkiniai?

Abejojau, kartais vis dar abejoju. Tačiau, kaip ir minėjau, nenoriu po dvidešimties metų gailėtis to, ko nepadariau. Noriu mėgautis gyvenimu čia ir dabar, noriu jaustis pilnavertiškai, žvelgti į jūrą su laime, o ne liūdesiu. Negaliu būti savo paties kaliniu – turiu tik vieną gyvenimą ir noriu jį išnaudoti kiek įmanoma daugiau.

Ar įvardintum Lietuvos gyventojus kaip tolerantiškus žmones? Dažniau tenka sulaukti palaikymo ir paskatinimo žodžių, ar piktų žvilgsnių ir kritikos?

Kiekvieną dieną su makiažu viešumoje nesirodau, tiesą sakant, jis man kasdien nėra reikalingas. Man patinka mano išvaizda ir be jo. Makiažą pasilieku ypatingoms akimirkoms ir vakarams, kai noriu jaustis pakylėtas ir dar labiau pasitikėti savimi.

Labai apmaudu, bet gyvendamas Lietuvoje toleruojamas ir laisvas tikrai nesijaučiu. Atrodo, būtų lengva tiesiog pabėgti iš čia, ar ne? Būtų, tačiau išskyrus save, dar pagalvoju ir apie žmones, kuriems galiu padėti savo drąsiais ir niekam nekenkiančiais pasirinkimais. Noriu įkvėpti aplinkinius būti savimi, nebūtinai tik iš makiažo ar lytiškumo pusės.

Be makiažo meno, turi dar vieną pomėgį – prozą. Kodėl nusprendei pradėti rašyti?

Rašymas yra mano pati didžiausia aistra, gyvenimo meilė, viduje susikurto pasaulio apipavidalinimas. Kurdamas išlaisvinu savo slaptas svajones, pateikiu pastebėjimus ir įžvalgas per įvairius personažus.

Savo kūriniuose dažnai prisistatai Zofijos vardu, apie tai kalba ir tavo tatuiruotė ant rankos. Kuo šis literatūrinis personažas tau yra artimas?

Mėgstu kalbėti aiškiai ir tiesiogiai, nes tokiu būdu pokalbis įgauna vertę. Galiu atvirai pasakyti, kad tai yra manyje gyvenanti moteris. Ji yra stipri, paslaptinga, mįslinga, moteris iš didžiosios M. Ji yra elegantiška ir tuo pačiu paprasta, ironiška ir pašaipi. Trokštanti mylėti ir būti apsaugota nuo pasaulio, kuris sukasi ne ta linkme, kuria turėtų suktis. Tebūnie.

Kas yra tavo pagrindinis įkvėpimas?

Mane įkvepia atviri ir nuoširdūs pokalbiai, gatvėse sutikti nepažįstamieji ir netikėtos akimirkos, o svajoti mane verčia pirmi kartai ir naujai aplankytos vietos.