Vladas Mackevičius į Turkmėnistaną privalėjo pasiimti baltus kedus

Lietuvių menininką viena uždariausių valstybių pasaulyje pakvietė į tarptautinę žirgininkystės konferenciją, svarbumu prilygstančią nacionalinei šventei. Iš viso pasaulio atskrido profesionalų, susijusių su žirgų mityba, priežiūra, gabenimu, sportu, medicina. Vlado Mackevičiaus užduotis – pademonstruoti savo tapytus žirgus. Sekantys dailininko kūrybą žino, kad tarp jo darbuose stipri ir tokia tema, kuria jis siekia atkreipti dėmesį į gamtos grožį per žirgus, – taip akina saugoti ją.

Konferencijos organizatoriai apie lietuvį, tapantį žirgus, išgirdo Dubajuje.

Pasaulis – mažas?

„Jei jį matuotume pagal interesus – tikrai mažas, tarkim, žirgais besidominčių profesionalų bendruomenė išties nedidelė. Kurdamas Maskvoje dažnai lankydavausi žirgynuose, tapydavau gyvai. Turkmėnams įdomu, kaip aš matau tą gracingą gyvulį, o jie juk turi išskirtinę veislę Achaltekin – šie žirgai laikomi vienais gražiausių pasaulyje“, – pasakoja Vladas.

Turkmėnijos sostinėje jis surengė parodą. Ir dirbo – nuvyko į žirgyną, ten padarė eskizų.

Be parodos, lietuvių kūrėjo gyvenime Ašchabadas įrašytas dėl dar vieno svarbaus fakto: vienas menininko darbų pateko į Nacionalinį dailės muziejų. Tai 14-as toks pripažinimo ženklas. Vlado Mackevičiaus kūriniai saugomi Lietuvos, Rusijos, Ispanijos, Norvegijos, Vatikano valstybiniuose muziejuose. Jo darbų turi ir pasaulinio garso dainininkai, kompozitoriai – Ennio Morricone, Stingas, Joe Cockeris, Róisín Murphy, Vaya Con Dios, grupė „Air“, serbų režisierius Emiras Kusturica.

Žmogus privalo ilsėtis nuo technologijų, nes tamplaisvu belaisviu. Jis seka informaciją, ją virškina, tam naudoja energetinius resursus, o mainais nieko negauna. Asmens priklausomybė nuo technologijų – dar viena mano kūrybos tema.

Koks tas mums menkai pažįstamas Ašchabadas?

„Miestas nuostabus tiesiogine žodžio prasme, nes kelia nuostabą ant kiekvieno kampo. Uždaromos kondicionuojamos stotelės su didžiuliais plazminiais televizoriais – močiutės gaivoje laukia autobuso. Architektūra – kosminė. Ne todėl, kad nesuprantama, o todėl, kad stebina nuosekliu dizainu, dydžiu, idėja, svarbiausia – tie objektai neiškrinta iš miesto konteksto, viskas puikiai dera.

Ašchabadas pasitiko balta spalva. Ten nėra kitos spalvos pastato. Labai gražu, estetiška. Ten šluojami keliai. Ne gatvės – būtent keliai! Ir šluoja ne mašinos, o žmonės. Nėra juodos spalvos automobilių – tai uždrausta įstatymu. Sako, todėl, kad juoda atrodytų niūriai šalyje, kur daug saulės, dangus žydras, o kalnai nuolat pasipuošę gaivia žaluma“, – dalijasi įspūdžiais Vladas.

Tas kraštas atrodo atsilikęs?

Vladas nusakytų kitaip: jis ne atsilikęs, jis nevisiškai informuotas – juk internetas blokuojamas.

„Bet žmonių tai negadina, tik dar labiau suteikia jiems išskirtinumo, unikalumo, – delikačiai vertina menininkas. – Žmonės šypsosi, nes retai mato turistus. Jie vaišingi, svetingi, tačiau bendraudami bando pamatyti save tavo akyse, jiems smalsu, kaip juos vertina kiti“, – pažymi Vladas.

Nuostabus, stebinantis, o ar gardus tas kraštas?

„Labai. Dažnai – ne tik namuose, bet ir restorane valgoma rankomis. Tu – ir maistas, jokio plastikinio ar metalinio tarpininko – įrankių. Gera grįžti tarsi prie savo pirmapradės esmės, kuri glaudžiai susijusi su gamta, jos energetika. Keliaudamas nesidairau lauktuvių, bet šį kartą namo vežiausi ten užaugusių, sunokusių džiovintų abrikosų, melionų, razinų“, – pasakoja menininkas.

Koks jausmas savaitę būti be interneto, telefono ryšio?

„Džiaugiausi, niekas dėl to nenumirė. Žmogus privalo ilsėtis nuo technologijų, nes tampa laisvu belaisviu. Jis seka informaciją, ją virškina, tam naudoja energetinius resursus, o mainais nieko negauna. Asmens priklausomybė nuo technologijų – dar viena mano kūrybos tema. Skaitmeninis nerimas – tik pradžia, neabejoju, kad netrukus psichologija bus itin nukreipta į skaitmenos sukeltus psichinius sutrikimus ir jų gydymą“, – įsitikinęs kūrėjas.

Menininkas greičiausiai keliauja kitaip, nes kitaip žvelgia, kitaip vertina pasaulį, juolab kad Vladas ragavęs ir megapolių siautulio, ir Baikalo ežero tyrumo, girdėjęs meškos alsavimą vos ne į ausį.

„Gerą agresiją žadina dideli miestai, kai norisi įsijungti technomuziką ir sukurti ką nors industrinio, tačiau nepamirštant pagarbos gamtai. Lyg robotas sakytų: taip, aš esu čia, bet nepamiršk, žmogau, medžio, dalykų, kurie svarbesni nei aš, – atveria savo kelionių pojūčius Vladas. – O štai Ašchabadas, nors yra didelis miestas, žadino emocijas, tikruosius tyruosius jausmus, kokius keltų buvimas girioje. Sociologija, kultūra čia kitokios, jokiu būdu ne žemesnio lygmens. Taip yra todėl, kad žmonės gyvena kitokiu ritmu, jiems neskauda galvos, tarkim, dėl laikų, nes nėra feisbuko. Jų nepasiekia liūdnos žinios iš išorinio pasaulio“, – spėja menininkas.

Vlado bendrakeleivė – jo mylimoji, prekės ženklų „My Face“ ir „My Face Art“ įkūrėja Eglė Kaušpėdaitė. Ar jai miestas suskambo tokia pačia nata kaip Vladui?

„Aš jai net pavydėjau pirmąkart išgyvenamų emocijų. Esu keliavęs po Rusiją, matęs, kaip žmonės neturi ryšio su išoriniu pasauliu. Buvo įstabu stebėti, kaip Eglę stulbino nematytas žmonių gyvenimo būdas“, – sako Vladas.

Nekantru, kam tie balti kedai buvo reikalingi?

Visiems konferencijos dalyviams buvo pasiūti vienodi sportiniai kostiumai, kepuraitės, net nedideli krepšiai, skirtingi vyrams ir moterims. Reikėjo apsiauti tik vienos – baltos – spalvos kedais. Su tokia vienoda apranga maždaug du šimtai konferencijos dalyvių iš įvairiausių šalių ir žemynų atvyko į stadioną, jame šalies prezidentui buvo demonstruojami ir dovanojami žirgai, vyko žirgų lenktynės. Sportinė apranga – duoklė prezidento nusiteikimui skatinti sveiką, sportišką gyvenimo būdą šalyje.

Įsivaizduokit, kaip gražu, kai visi tribūnose sėdi vienodai apsirengę, – toks buvo organizatorių paaiškinimas.

Argi nesinorėjo paprieštarauti – idėja lyg ir turi absurdo prieskonį?

„Maištauti? Man nekilo socialistinių, komunistinių asociacijų. Tai žaidimas – patenki į kitokią atmosferą, kur tavo maištas trukdytų tau pačiam mėgautis vyksmu. Geriau įsilieti ir stebėti“, – naują potyrį kelionėje nupasakoja menininkas.