Vokietijoje karjeros siekianti smuikininkė Rasa Žukauskaitė: „Indijos lūšnynuose ieškosiu talento“

Jūsų dėmesiui – išskirtinis Rasos Žukauskaitės pasakojimas apie muziką, gyvenimą Vokietijoje ir kelionę į Indiją. Be to, Rasa artimiausiu metu su Žmonės.lt skaitytojais žada pasidalinti ir pirmaisiais savo įspūdžiais bei nuotraukomis iš kelionės.

Minėjote, kad visa jūsų šeima – muzikai. Papasakokite daugiau, kaip pasirinkote muzikalų gyvenimo kelią?

Mano senelis Aloyzas Meškauskas – chorvedys, kompozitorius ir dirigentas. Mama – smuikininkė-pedagogė. Nuo pat gimimo namuose girdėjau muziką. Per kiekvienas didžiąsias šventes namai prisipildydavo dainų, brolio, mamos ir senelio duetų ar trio.

Niekas man nepiršo muzikos. Tiesiog vieną popietę vaikščiojom su mama po Kauno senamiestį, praeidama pro J.Naujalio gimnaziją išgirdau muzikos garsus, ir labai užsimaniau apžiūrėti mokyklą. Tuomet man buvo, berods, penkeri. Bevaikštant mokyklos koridoriais sutikome būsimąjį mano pirmąjį mokytoją, jis mane užkalbino ir iškart pakvietė į savo klasę. Patikrinęs mano klausą ir ritmiką, tuojau pat užregistravo mane stojamiesiems, o mama taip ir liko stovėti be žado. Taip viskas ir prasidėjo. Vėliau aišku be pagalbos, ypač mamos, ir kontrolės, nebūčiau sugebėjusi įstoti į nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą.

Kodėl prieš penkerius metus vis tik nusprendėte vykti į Vokietiją? Rodos, ir Lietuvoje buvote sėkmingai pradėjusi kopti į muzikos aukštumas.

Norėjau įgyti daugiau ir kitokių žinių. Supratau, kad Vokietija yra Europos muzikos centras, todėl, pasitaikius progai, „Erasmus“ studentų mainų programai, pasirinkau būtent šią šalį. Tuomet dar neplanavau likti ilgiau, tačiau jau po trumpo laiko supratau, kad turiu dar daug ko išmokti.

Kas, profesine prasme, labiausiai nustebino išvykus į Vokietiją?

Tiek mūsų muzikantai, tiek profesoriai yra rusiškos mokyklos atstovai. Aišku, ji yra labai svarbi smuiko raidos istorijai, tačiau šiomis dienomis naudojami tik tam tikri techniniai elementai, bet ne visa koncepcija.

Man Vokietija, smuikavimo prasme, buvo ir vis dar yra ypatingas atradimas, visiškai kitokia stryko griežimo technika, absoliučiai kitokie stilistiniai momentai. Galiu drąsiai pastebėti, kad čia žmonės groja preciziškiau, tačiau visa tai skamba „teisingai išmokta“. Jausmui skiriama antroji vieta.

Lietuvoje didelį dėmesį kreipiame į žmogaus muzikalumą, jo išraišką, asmenybę, svarbu, kad kiekvienas turėtų savo braižą. Tapti originaliu – Vokietijoje dažnai to pasigendu. Gal dėl to, kad mokosi labai daug azijiečių, gal pati kultūra orientuota daugiau į perfekcionizmą. Ne be reikalo Vokietijoje jau dešimtmečius gyvuoja stipriausi ir žymiausi pasaulio orkestrai. Jų lyderis yra vienas – priekyje stovintis dirigentas, kuriam svarbu, kad viskas būtų atlikta nepriekaištingai, o jis gali rūpintis tik muzika ir emocijomis dirbant su orkestru.

Kaip šioje šalyje žiūri į muzikus ar kitus meno srities profesionalus?

Muzikantai, mokytojai ir menininkai – žinoma, ne visi – Vokietijoje užima aukštą padėtį, yra akademikai. Pradėkime nuo to, kad jų atlyginimai yra didesni nei vidutiniški. Menas yra labai vertinamas ir jam skiriamos didžiulės lėšos. Juk ne kiekvienas gali tapti profesionaliu muzikantu, ne kiekvienas turi gabumų, valios, kurios reikia ištisas valandas groti. Pavyzdžiui, Lietuvoje, kuomet sportininkai laimi turnyrus, čempionatus, spaudoje skiriama daug dėmesio, suteikiamos tūkstantinės premijos, o apie kultūrinius, meninius pasiekimus kalbama kur kas mažiau.

Suprantu, kad menas skirtas siauresnei visuomenei, tačiau Vokietijoje, kur sportas, ypač futbolas, yra antroji religija, žmonės kur kas daugiau domisi menu. Čia aš tiesiog jaučiuosi ypatinga prisistatydama kaip smuikininkė.

Niekada neplanavote grįžti į Lietuvą? O gal dar vis brandinate šį „planą“?  

Kol kas dar studijuoju aspirantūroje, liko metai. Vis tik artimiausiu metu neplanuoju grįžti į Lietuvą, nes manau, kad neturėčiau perspektyvų. Klausimas apie pinigus iš vis nekyla, tiesiog žinau iš likusių draugų, buvusių klasiokų, kad nėra lengva. Mūsų, profesionalių muzikantų, Lietuvoje yra daugiau nei jų plačiajai visuomenei reikia. Tačiau kaskart grįžusi stengiuosi surengti koncertų, meistriškumo kursų, turiu idėjų ir planų, kurie dar bręsta. Tačiau ilgam laikui, kaip be būtų gaila, neplanuoju grįžti.

O gal jau pradėjote ir savo asmeninį gyvenimą kurti Vokietijoje ir iš šios šalies jūsų nepaleidžia, tarkim, meilė?

Aš jį, galima sakyti, pradėjau dar čia neatvykusi. Tada mano gyvenime buvo vyras dėl kurio atsiradau būtent ten, kur dabar esu. Tačiau muzikantų gyvenimo būdas ir ritmas – savaitgaliais koncertai, darbas iki vidurnakčio, laisvi tik pirmadieniai, gastrolės – ne kiekvienam lengvai suprantamas. Šiuo metu koncentruojuosi į muziką, kuriu planus naujiems projektams, vis dar studijuoju, dirbu keliuose orkestruose bei muzikos gimnazijoje. Esu daug kam atvira, o meilė pati ateis kai tam bus laikas.

Kaip į jūsų pasirinkimą reagavo tėvai, artimieji?

Kadangi jau nuo 12 metų gyvenau M.K.Čiurlionio menu mokyklos bendrabutyje, tiek aš, tiek šeima esame pripratę bendrauti per atstumą. Mano pasirinkimo tėvai niekada nevertino griežtu „ne“, išsakydavo savo nuomonę ir leisdavo pačiai pasirinkti, suprasti, ar man verta vienaip ar kitaip elgtis. Šiuo atveju visi palaikė mano idėją ir linkėjo tik viso, ko geriausio.

Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?

Truputį skaudi tema. Norėčiau grįžti dažniau nei išeina. Seniau galėdavau grįžti du kartus per metus, per didžiąsias šventes, vasaros atostogoms, tačiau jau dvejus metus per Šv. Kalėdas dirbau Vokietijoje. Pasiilgstu jūros, Nidos kopų, apsnigtų senamiesčio gatvių ir lietuviško maisto.

Tuojau pat mėnesiui vyksite į Indiją. Tai nebus pirmoji jūsų kelionė į Indiją, papasakokite, kaip gavote pasiūlymą surengti tokį projektą?

Prieš du metus buvau gastrolėse su orkestru Indijoje. Būtent šios kelionės metu susipažinau su jau keliasdešimt metų ten gyvenančiu pianistu ir tuomet tik svajojom kartu surengti kamerinės muzikos koncertą. Jokių kitų intencijų nebuvo.

Muzikantų gyvenimo būdas ir ritmas – savaitgaliais koncertai, darbas iki vidurnakčio, laisvi tik pirmadieniai, gastrolės – ne kiekvienam lengvai suprantamas.

Palaipsniui pradėjau galvoti, kodėl tik vieną koncertą, kodėl tik koncertą, juk Indijoje klasikinė muzika yra tarsi vanduo dykumoje. Žmonės ja domisi, jie jos trokšta, vis daugiau investuoja į savo kultūrą. Aš dar niekur nepatyriau tokios palaimos, neapsakomo džiaugsmo ir spinduliuojančios energijos iš publikos kaip Indijoje. Būtent tokių aplodismentų trokščiau visose salėse, kuriose tenka groti. Dėl šios džiaugsmo energijos pradėjau galvoti kaip galėčiau jiems padėti, su muzikos kalba, kuriai yra absoliučiai nesvarbu kas ir kur esame mes gimę, nesvarbu kuo tapome ir kuo ne, kokią socialinę padėti užimame, svarbu tik viena – jausmas. Taip ir gimė idėja surengti meistriškumo kursus, koncertus, konferencijas.

Šį projektą brandinau dvejus metus ir pagaliau jis jau tik už kelių žingsnių: Gojos, Punės, Bangaloro miestuose bus surengti meistriškumo kursai solistams bei ansambliams, kuriuose taip pat kaip ir Bombėjuje bei Mysore atliksiu solinius koncertus kartu su Rudolf Kammermeier. Viso to nebūčiau galėjusi įgyvendinti be Vokietijos Konsulato paramos. Baigiamasis koncertas ir projekto apibendrinimas bus pristatytas spalio pradžioje švenčiant Vokietijos vienybės dieną Bombėjuje.

Žinau, kad jūsų ten jau laukia vienas iš misijos tikslų – talentinga 11-metė mergaitė. Papasakokite daugiau apie ją – kaip ji buvo rasta ir kas jos laukia po jūsų vizito. Kokios jos perspektyvos?

Punėje informacija, kad aš atvykstu į Indiją, nukeliavo iki vienos organizacijos, kuri rūpinasi, atrenka ir remia lūšnynuose gyvenančius ypatingą talentą turinčius vaikus. Jie susisiekė su manimi ir paklausė ar mane domintų susitikti su viena neapsakomų gabumų turinčia mergaite, ją įvertinti Europinio lygiu. Jos didžiausia svajonė gyvenime – tapti smuikininke, po tokių žodžių aš, žinoma, negalėjau pasakyti „ne“.

Organizacija pateikė man specialų prašymą būti su ja atvirai, kas liečia profesines galimybes, gal net būti griežtai, kad tiek ji, tiek jos rėmėjai ir globėjai suprastų realią situaciją – jos, kaip būsimos muzikantės, galimybes. Aš jau esu paruošusi informacijos apie mokslų galimybes Vokietijoje. Jeigu ji iš tiesų yra apdovanota ypatingu talentu, tuomet ši organizacija yra pasirengus finansuoti jos mokslus Europoje. Jei tai pavyks, tai bus mano pirmasis žingsnelis sekančio projekto link, kuriuo aš norėčiau pasaulį padaryti geresnį. Viskas juk prasideda nuo vieno lašo.

Rasos Žukauskaitės biografija

Mokėsi Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, o 1998 m. įstojo į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

2007–2008m. metais laimėjo „Erasmus“ stipendiją studijoms Vokietijoje, Mannheim´o aukštojoje muzikos ir vaizduojamųjų menų mokykloje. Tuo pat metu paraleliai studijavo „Incontri col Maestro“ (Italija) pas Pavelą Bermaną.

2012 m. baigė magistro laipsnio studijas su profesorės Susanne Rabenschlag „Verdi Quartett“ kvartetu.

Rasa yra dalyvavusi meistriškumo kursuose pas: E.Hurwitz, A.Melnik, P.Monteanu, A.Hantwork, S.Azizian, D.Schmalenberg, P.Berman, A.Shalman, A.Shvolkovsky, A.Fisher, N. Berkul, D.Erlih, R.Nodel.

Rasa solistės amplua yra grojusi su „Baden-Baden Simphonie Orchester“, Šv.Kristoforo, „Camerata Klaipėda“, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos, Kauno kameriniu ir Lietuvos kameriniu orkestrais bei Kauno miesto simfoniniu orkestru.

Kaip orkestrante yra grojusi Lietuvos nacionaliniame orkestre, Specialiame ES projekte Varšuvoje  „The Roads of Romanticism“, „Camerata Klaipeda“, Philharmonie Merck, „Kammerphilharmonie Mannheim“.

Kaip solistė Rasa nekartą yra dalyvavusi tarptautiniuose „Pažaislio muzikos“, „Cvitushcij Bogulnik“ (Rusija, Čita), „Heidelbergo kamerinės muzikos“ (Vokietija) festivaliuose.

Smuikininkės apdovanojimai

2000 m. ir 2002m. Balio Dvariono respublikiniuose konkursuose smuikininkė pelnė diplomantes vardą, o tame pačiame konkurse 2004 m. tapo laureate.

2004 m. Tarptautiniame konkurse Italijoje „Citta di Barletta“ laimėjo „Grand Prix“.

2005 m. respublikiniame Raimundo Katiliaus vardo konkurse pelnė 1-ąją vietą. Tarptautiniame kamerinių ansamblių konkurse „Muzika be sienų“ 2007m. iškovojo „Grand Prix“.

2005m. Rasa buvo pakviesta groti prezidentūroje laureatų apdovanojimo iškilmėse bei buvo apdovanota LR prezidento V. Adamkaus padėkos raštu.

2008 pateko į ES Gustav Mahler jaunimo simfoninį orkestrą, kuriam vadovauja Claudio Abbado. 2012–13 m. laimėjo LUMA 2020 akademiją, galimybe groti bei gauti praktikos nacionaliniame Mannheimo teatre bei Valstybinėje Rheinland-Pfalz filharmonijoje.