Vos laimėjusi tris „Emmy“ Phoebe Waller-Bridge pareiškė „Fleabag“ seriale nebesifilmuosianti

Sprendimas nėra spontaniškas – apie jį Phoebe prabilo dar per „Emmy“ ceremoniją. O pripažinimas tik sutvirtino sprendimą padėti tašką: „Būtent taip verta atsisveikinti – kas gali būti gražiau.“

Taigi, jei aplinkybės ir Phoebe nuomonė nepasikeis, „Fleabag“ veikiausiai nebebus. Bet kaip vykdomoji prodiuserė ji tęs serialą „Nužudyti Evą“ – visai kitokį, trilerio žanro, projektą. Filmuos naują serialą „Run“, kurį – ir vėl – prodiusuoja, rašo jam scenarijų ir kuriame vaidina. Galų gale reikia baigti naująjį bondiados filmą: projektas, ilgai vadintas tiesiog „Bondas 25“, pagaliau turi pavadinimą „No Time to Day“ („Nėra laiko mirti“). Phoebe – viena iš penkių jo scenarijaus autorių. Sakoma, kad pats Danielis Craigas pakvietė ją, kaip nūdienos moterų reikalų specialistę, atšviežinti šablonišką siužetą. Waller-Bridge sako, kad filmai apie Bondą turi keistis, o jų scenarijuose moterys turi būti pradėtos deramai vertinti. Tiesa, pačiam Bondui tai nebūtina – jis turi likti ištikimas savo būdui.

Paradoksas, bet rašyti scenarijus ji pradėjo kone iš nevilties – po studijų Karališkojoje dramos akademijoje nepereidavo atrankų ar gaudavo vienatipius vaidmenis; vaidino serialų epizoduose, garsino, televizijos reklamoje įkūnijo pervargusią dvylikametės motiną, pati tebūdama dvidešimt penkerių. O paskui susipažino su dramaturge ir režisiere Vicky Jones – be kita ko, ši tapo vieno iš „Fleabag“ personažų, pagrindinės herojės bičiulės Bū, prototipu.

Jos abi įkūrė kūrybos laboratoriją „DryWrite“, kur jauni dramaturgai ir aktoriai rengė anoniminius teatro vakarus. Juose buvo galima beveik viskas: provokuoti žiūrovus, muštis, įsimylėti, sustingti vietoje... Vicky įtikino Phoebe pasirodyti scenoje kaip komikei ir skaityti savo pačios tekstus.

Waller-Bridge parašė tekstą įžūlios, drąsios, cinišką humoro jausmą turinčios merginos, slepiančios didelę sielos tuštumą, vardu. Dešimties minučių komiškas numeris, pavadintas „Fleabag“, virto vienos aktorės pjese, ji buvo apdovanota Edinburgo teatro festivalyje „Fringe“, o 2016 metais BBC pasiūlė sukurti serialą, kuris nurovė stogą ir žiūrovams, ir kritikams.

„Microsoft“ teatre aukšta (1,77 metro ūgio) scenaristė bei aktorė, išsiskirianti kandžiu ir nekorektišku humoro jausmu bei apgamu kairėje kaktos pusėje, atrodė nuoširdžiai nustebusi, atsiimdama statulėlę ir už scenarijų, ir už vaidybą, ir (su kolegų komanda) kaip geriausio komiško serialo prodiuserė. „Tai jau darosi juokinga“, – replikavo, stodamasi eiti į sceną trečią kartą. Ir padėkojo beveik tais pačiais žodžiais, sakydama, kad rašyti ir vaidinti – sunkus ir skausmingas darbas.

Tąvakar į Londoną galėjo iškeliauti ir daugiau „Emmy“– kaip geriausias dramos serialas nominuotas dar vienas Waller-Bridge kūrinys „Nužudyti Evą“ nusileido „Sostų karams“.

Šis serialas – pirmasis didelis Phoebe projektas, kuriame ji nevaidina pati. Ir, ko gero, pirmasis veiksmo filmas, kuriame abi pagrindinės – ir samdoma žudikė Vilanelė, ir ją persekiojanti britų žvalgybos MI6 agentė Eva – moterys. Paprastas sumanymas – moteris kelia mažiau įtarimų, todėl jai lengviau žudyti, ir tik moteris seklė gali atskleisti moters žudikės nusikaltimus – siūlo aibę sąmojingų siužeto posūkių ir verčia juoktis netikėčiausiomis akimirkomis. Ko verta vien samdomos žudikės maniera laikyti kulkas ir tamponus viename stalčiuje...

„Aš tave labai myliu, bet kartais tenka mylėtis su vyru, kurio varpa didelė, – prisiekiu, visos moterys taip elgiasi“, – sako serialo „Fleabag“ herojė. Po šio monologo, pirmiausia nuskambėjusio teatre, atsistoję žiūrovai apšaukė Waller-Bridge kekše, o pati autorė prisipažįsta supratusi, kad reikia kuo daugiau rašyti apie varpas. Dar vienas Phoebe personažas, Lulu iš serialo „Crashing“ (už šį vaidmenį gavo BAFTA televizijos apdovanojimą), skundėsi, kad vaikinas ją metė dukart – užklupęs masturbuojantis pagal Baracko Obamos kalbą ir aptikęs jos pornografijos paieškas internete.

Tokių personažų autorės asmeninis gyvenimas irgi turėtų būti audringas. Bet nei apie skyrybas su laidų vedėju ir dokumentinių filmų režisieriumi Conoru Woodmanu, nei apie romaną su tituluotuoju režisieriumi Martinu McDonagh (49) ji nekalba. Užtai mielai pasakoja apie tikrą moterų draugystę ir nepakeičiamąją Vicky Jones. „Tarpusavyje mes kartais juokaujame, jog esame tikrosios viena kitos meilės, o vyrai mūsų gyvenime – tik meilužiai“, – kvatoja Phoebe Waller-Bridge.