V.Skaisgirė apie gyvenimo patirtis ir atvirą fotosesiją artėjant 30-mečiui: „Tai – aukso amžius“

Tai viena tų fotosesijų, kuriai reikalingas vidinis pasiruošimas?

Visada žavėjausi fotografo Roberto Mishkos darbais. Man patiko tai, kaip jis mato moterį, suvokia, kas yra gražu, elegantiška, tuo pačiu – seksualu. Tiesą sakant, įsiamžinti Robertas man pasiūlė dar prieš septynerius metus, bet tuomet atsisakiau. Turėjau visai kitokį požiūrį į atviresnes nuotraukas.

Vis dėlto, su metais ateina branda ir laisvė mintims, išmoksti mylėti savo kūną. Nors bėgantys metai neramina, jie atneša vidinius pokyčius ir visai kitokį mąstymą. Dabar, kai man jau beveik trisdešimt, puikiai tą suprantu. Taigi, kai Robertas su manimi susisiekė dar po septynerių metų ir vėl pasiūlė fotosesiją, kurioje dominuotų moteriškumas ir seksualumas, pagalvojau – o kodėl gi ne? 

Koks jausmas apsinuoginti prieš objektyvą?

Na, vienaip ar kitaip tai – neįprasta patirtis. Tiesa, per savo gyvenimą turėjau ne vieną dešimtį fotosesijų, todėl ir prieš šią aptarėme, kaip visa tai įsivaizduojame. Norėjome dar nematytos vietos, kaip tik sutapo, kad Kaune duris atvėrė visiškai naujas, vakarietiškai modernios koncepcijos viešbutis „Moxy“, todėl fotosesija ir vyko būtent ten.

Neslėpsiu, momentais buvo nejauku, kadangi neturėjau patirties būtent tokio tipo fotosesijose, bet visa viešbučio aplinka ir atmosfera, komanda bei profesionalus fotografas leido atsipalaiduoti ir įsijausti. 

Kadangi Robertas yra ne tik profesionalas, bet ir visiškas menininkas, jis manyje įžvelgė viziją, kurią tiesiog norėjo įgyvendinti. Taip pat šios nuotraukos atspindi ir mano brandą bei požiūrį į save ir savo kūną, nebijau jomis dalintis ir socialiniuose tinkluose.

Kas per tuos septynerius metus lėmė jūsų visai kitokį požiūrį į save ir moteriškumą?

Kai tau yra 22 metai, paisai kitų nuomonės, susitaikai su įvairiais stereotipais, bijai būti nulinčiuota. Tačiau artėjant 30-mečiui, kuomet daug tvirčiau stovi ant savo kojų, darai tai, kas tau patinka, turi mylimą ir mylintį sūnų, tėvus, draugus – pradedi suprasti, kad kiti žmonės, jų priekaištai ar apkalbos tau neturi daryti jokios įtakos. 

Taip pat labai svarbu atsirinkti žmones ir „prasivalyti“ savo aplinką. Kai leidi laiką su išsilavinusiomis asmenybėmis, neleidi niekam užteršti savo minčių kažkokiais nusistatymais. 

Anksčiau galvodavau, kad sulaukus trisdešimties turi būti rami, pastovi moteris, tačiau dabar suprantu, kad tai – aukso amžius. Turiu išsilavinimą, mano karjera stabili, auginu mylimą sūnų. Žinoma, galbūt man nepasisekė sukurti šeimos idilės ir pirmoji santuoka buvo nesėkminga, tačiau gyvenimas yra banguotas ir už kiekvieno kampo laukia staigmena.

Mama tapote gana anksti, ar tai turėjo įtakos dabartinei jūsų būsenai, požiūriui į save?

Daugelis dažnai pajuokauja, kad pagal mano bendravimą ir sukauptą patirtį, atrodo, jog man daugiau nei trisdešimt. Mama tapau 23-ejų ir tai mane tikrai pakylėjo į kitą lygį. Motinystė – vienas didžiausių virsmų moters gyvenime. Kai baiginėjau universitetą, tuo pat metu kopiau karjeros laiptais, įkūriau įmonę ir auginau Atą. Vis dėlto, tai buvo sunkus, bet geras laikas, mane sustiprinęs ne tik kaip asmenybę, bet ir kaip moterį.

Sūnus Atas, kuriam dabar yra aštuoneri metai, pagal savo amžių taip pat yra labai brandus. Deja, bet dažnai tą ankstyvą brandumą atneša sunkesnės patirtys... Jam teko patirti tėvų skyrybas. Gal todėl ne pagal savo metus Atas turi puikiai išvystytą kritinį mąstymą ir gebėjimą atsirinkti, kas yra kas.

Su sūnumi esate gan artimi. O koks jo ryšis su tėčiu?

Nors esame tikrai artimi, labai džiaugiuosi, kad ir savo tėtyje jis mato herojų, kuris yra jo autoritetas. Kaip mama, jam aš keliu asociacijas su meile, švelnumu, dėmesiu. Manau, tai yra natūralus skirtumas. Dažniausiai tėčius ir sūnus sieja vyriškumo linija, bendrystė vyriškoje prigimtyje, kuri tikrai yra be galo svarbi.