Vyndarė Gloria Collell: „Ispanams turėti vynuogyną – tas pats, kas lietuviams sodą“
Turbūt daugelis norėtų darbo, kuriame būtų galima suderinti gerą maistą, vyną ir aplankyti vis kitas šalis. Iš Katalonijos (Ispanija) kilusiai Gloriai Collell (44) visa tai – kasdienybė. Vyno gamintojo „Freixenet“ komandos narė apsilankė Lietuvoje, kur pristatė didžiausios pasaulyje „Cava“ vyno gamintojo naują produktą.
Ištekėjusi ir du vaikus auginanti Gloria Collell portalui Žmonės.lt sutiko plačiau papasakoti apie moterims kiek neįprastą verslą.
Kaip atsidūrėte vyno versle?
Aš gimiau šeimoje, kurioje vyno verslas nebuvo naujiena, todėl ir mano darbas nėra atsitiktinis. Šeima turi gilias vyno tradicijas – dar mano senelis turėjo įmonę, kuri užsiėmė vyno išvežiojimu, kitaip tariant, tiekimu. Seniau vynai buvo gaminami ir išpilstomi į dideles bačkas, tokia tara nebuvo paklausi, todėl mano tėvas, prieš šešiasdešimt metų ėmėsi verslo – pradėjo vyną pilstyti į butelius.
Kiek pamenu, pirmą kartą vyno paragavau būdama jauna, bet aš juk iš Ispanijos, pas mus tai yra kraujyje – su maistu mėgautis taure raudono ar balto vyno (juokiasi). Mūsų šeimos namuose buvo vynų iš viso pasaulio, tačiau aš užaugusi nusprendžiau tėvų verslui tarti „ne“. Man norėjosi kažko kito. Įstojau į teisę, nes pamaniau, jei ir sugalvosiu vėliau imtis vyno verslo, galėsiu panaudoti įgytas žinias. Po metų suvokiau, kad sėdėti kokiame nors kabinete ir kalti įstatymus – ne mano kelias.
Grįžau namo ir tėvas pasiūlė studijuoti enologiją (mokslas apie vyno gamybą, laikymą, jo rūšis). Po studijų pradėjau dirbti kituose vynų ūkiuose įvairiose pasaulio šalyse, aš tiesiog įsimylėjau tą pasaulį. Mano tėtis suprato, kad man patinka būti didelių kompanijų dalimi ir prisidėti prie gaminimo, todėl palaimino mano pasirinkimą karjerą tęsti kitose įmonėse. Svarbiausia, kad man tai teiktų malonumą.
Vėliau sekė karjeros pakilimas, prisijungiau prie vyno gamintojo „Freixenet“ komandos. Tapau šios kompanijos dalimi, mokiau savo kolegas, perdaviau savo patirtį ir šiais metais mūsų sunkų triūsą vainikavo naujas vynas MIA, kurio projektas į mano rankas pateko dar 2009 metais.
Kaip į jūsų darbą reaguoja šeima, juk dažnai jūsų nebūna namie, tenka daug keliauti?
Kai man pasiūlė prisidėti prie šio naujo projekto, turėjau pasikalbėti su savo vyru. Mano pasirinkimas reiškė, kad manęs dažnai nebus namie, teks keliauti po pasaulį, o tai liečia ne tik mane, bet ir likusius tris šeimos narius. Mano mažoji iš karto labai nudžiugo, kad mama keliaus ir parveš lauktuvių. Mano vyras truputį pabumbėjo ir susitaikė. Norint siekti karjeros, reikia turėti gerą šeimos užnugugarį ir jų palaiminimą. Esu laiminga, kad tokį turiu.
Būti moterimi vyno versle – labiau privalumas ar trūkumas?
Manau, nesvarbi lytis dirbant šioje srityje, nes viskas priklauso nuo tavo darbo ir patirties. Būdama moteris aš labiau suprantu savo klientes. Juk mes, moterys, mergaitiško vakaro su pašnekesiais neįsivaizduojame be kažko su burbuliukais, todėl žinodama, ko nori moterys, galiu panaudoti tai, kaip savo pranašumą darbo srityje. Tikrai nemanau, kad būti moterimi vyno pasaulyje yra kažkokia problema, tikrai ne. Galbūt tai buvo seniau, tačiau dabar, tai gali būti netgi šioks toks pranašumas.
Dirbate kitiems, tačiau ar nesvajojate pati imtis nuosavo vyndarystės verslo?
Minčių ir svajonių atidaryti savo vyno ūkį visada yra ir bus, juk tai mano kraujyje. Žmogus yra tokia būtybė, kad nuolatos galvoja apie asmeninius pasiekimus ir aš nesu išimtis. Tačiau suprantu, kad niekada nepasieksiu tokio lygio, kokį yra pasiekusios kompanijos, su kuriomis aš dirbu šiuo metu. Jei ir atidarysiu savo verslą, tai bus jaukus šeimyninis vyno ūkis, kurio produktais galės mėgautis vietiniai žmonės, mano šeimos nariai ir bičiuliai, tikrai nieko didelio. Man turėti vynuogyną yra tas pats, kas kitam žmogui turėti sodą. Kažkada jį turėsiu, bet kai jau pribręsiu jam ir ateis laikas.