Prieš 45 metus konditerei Eugenijai DRAGŪNIENEI pristačius kuršėniškiams varškės vyniotinį net minties nekilo, kad dėl šio paprasto deserto jos vardas bus įrašytas į Lietuvos konditerijos istoriją. „Aš nieko tokio nepadariau. Tas vyniotinis – grynas juokas!“ – kukliai purto galvą garsiojo Kuršėnų patiekalo kūrėja.
Kai atvykome į Kuršėnus, ponia Eugenija buvo ką tik grįžusi iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos – jau daugelį metų aktyviai dalyvauja Kuršėnų skyriaus veikloje, yra vienintelė jam priklausanti politinė kalinė. Taip nuo pat pradžių kalba pasisuko netikėta linkme – ne apie legendinį kepinį, kaip buvo planuota, o apie kovą už laisvę.
„Lageryje buvo toks posakis: kiek metų tave nuteisė? Jeigu dešimt, tai nieko nepadarei. Jei dvidešimt penkerius – jau šį tą nuveikei prieš tarybų valdžią, – nusišypso Eugenija Dragūnienė ir kiek surimtėja: – Lageryje buvo kitaip nei tremtyje, kai tave nuveža, įkiša į baraką ir palieka. O ten pabuvai tris mėnesius ir keliauji į kitą lagerį – taip vis veža ir veža. Kiekvieną rytą mus, kalinius, rusai surikiuodavo ir skaičiuodavo pagal sąrašą. Daugiausia būdavo lietuviškos pavardės, tai kol jie jas perskaitydavo... Mano pavardės – Stralkauskaitė – niekaip neištardavo. Tad jau pati šaukdavau: „Strelka!“ Juk šaltis – minus penkiasdešimt, o reikia stovėti lauke ir laukti valandą ar pusantros, kol mus suskaičiuos, paskui dar du kilometrus eiti iki fabriko, o pasiekus jo vartus vėl visus išrikiuodavo. Tik išeinant iš fabriko nebeskaičiuodavo – tikrindavo jau prie lagerio vartų. Tikras žmonių kankinimas.“