Vyrą palaidojusi Jūratė Norvaišienė – apie artėjantį neeilinį įvykį ir Česlovo unikalumą: „Tokių daugiau nėra...“

Portalui Žmonės.lt J.Norvaišienė papasakojo, kad šiuo metu jos liūdesį prasklaido įsitraukimas į darbus – gegužės mėnesį įvyks jau 60-asis „Gintarinės poros“ renginys. Tai – jos ir Česlovo organizuojamas šokių turnyras.

„Tik baigiasi viena „Gintarinė pora“ gegužės mėnesį ir jau pradedi galvoti apie kitus metus. Tai didelis projektas, dėl kurio mes net patekome į Gineso rekordų knygą, kaip vieni iš vyriausių ir daugiausiai metų organizuojančių. Nes nėra daugiau tokių organizatorių, kurie 60 metų būtų organizavę tokį tarptautinį, tokio stambaus masto turnyrą“, – Žmonės.lt kalbėjo Jūratė.

Projektą Norvaišos pradėjo dar 1965-aisiais. Tuomet jis buvo gan uždaras, vykdavo tik Kaune, o dabar jau tapo tarptautiniu, apjungiančiu įvairius šokių žanrus.

„Nuostabu, kad mus visada remia miestas. Per daugelį metų taip išsivystėme, kad kviečiame ir kitų žanrų šokėjus, pavyzdžiui hiphopo. Stengiamės, kad būtų ne tik sportiniai šokiai, bet daugiau šiandien populiarios choreografijos“, – tikina moteris.

Sovietmečiu Lietuva buvo uždara, į projektą nebūdavo įleidžiami užsieniečiai ar net kitų miestų atstovai. Visgi Kaunas atviras įvairesniems šokėjams tapo būtent jos vyro Česlovo dėka.

„Česlovas savo laiku netgi buvo pavadintas mūsų užsienio reikalų ministru. Jis įtikino Lietuvos komunistų partijos centro komitetą, kad į Kauną reikia pakviesti draugaujančių miestų atstovus, šokėjus. Ir vienas tokių miestų buvo Balstogė (Lenkija). Galiausiai priėmė užsieniečius iš Balstogės, paskui pasikvietėm šokėjus iš Vokietijos Demokratinės Respublikos, Jugoslavijos. Ir taip tas mūsų uždaras miestas tapo atviru šokėjams. Čia buvo didžiulis laimėjimas dėl Česlovo talento mokėjimo susitarti, susiderėti ir įrodyti. Viskas – jo dėka“, – šyptelėjo ji.

Patarimas jaunoms poroms

Česlovo ir Jūratės darnūs santykiai – įkvėpimas ne vienai porai. Moteris atvirauja, kad svarbiausias dalykas jai buvo susirasti ne antrąją pusę, bet geriausią draugą iki gyvenimo galo.

„Kai studijavome mediciną, mes su Česlovu vienoj grupėj buvom. Aš iš karto apie jį, kaip apie savo mylimąjį negalvojau, ieškojau gyvenimo draugo. Galvojau apie savo būsimų vaikų tėvą. Negalvojau apie tai, kad būtų geras lovos partneris. Tas nepaprastai svarbu jaunimui, ypatingai galvojant apie bendrą gyvenimą – turėti gerą draugą“, – patarimą jaunajai kartai dalija J.Norvaišienė.

Toks Česlovas jai ir buvo – pirmiausia geriausias draugas, o tik paskui – vyras bei gyvenimo meilė.

„Tai žmogus, kuriam visada galėjau pasipasakoti, kuris padėdavo ištverti sunkumus. Dabar man kyla tokia mintis... O kodėl gyvenimo draugas būtinai tai turi būti kitos lyties žmogus? Draudžiama dabar susituokt, sukurt šeimą dviem moterims arba dviems vyrams. Kodėl? Taigi mes ieškom sau gyvenimo draugo.

Primetam mes savo kažkokį – „aš taip ir tu turi taip“. Nesąmonė. Mes laisvi žmonės gimę. Pasauly bent turėtume būti laisvi“, – tikina pašnekovė.

Kalbėdama apie savo velionį vyrą Jūratė nusikelia ir į prisiminimus. Jos atmintyje Česlovas – didis optimistas, mokėdavęs sukelti šypseną net ir sunkiomis akimirkomis.

„Man labiausiai įsiminė jo optimizmas ir gera nuotaika, humoras. Jis labai mėgo anekdotus ir juos dažnai pasakodavo. Stengėmės optimizmo daugiau įsinešti į savo gyvenimą. Nes žmogaus gyvenimas nėra lengvas.

Praktiškai turbūt turim nugalėti daugiau kliūčių, nei išgyvename malonių akimirkų. O jis buvo tikras optimistas. Jis visada būdavo linksmas, visada pilnas idėjų ir noro kažką veikti“, – pasakoja moteris.

Fotogalerija: