Vyrai, kurie dalijosi: Nobelis, Pulitzeris, broliai de Goncourt’ai

Iki pat XIX a. pabaigos rašytojus ir kitus menininkus paprastai globojo karaliai, bažnyčios hierarchai, aristokratai. Sulig nauja era atėjo naujų žmonių laikas – fundatoriais ėmė tapti buržua ir net... tie patys menininkai, gebantys derinti aistrą kūrybai ir komercinį talentą.

Žinoma, Edmond’o de Goncourt’o įsteigtas fondas, kuriam jis mirdamas paliko visą turtą, kur kas kuklesnis nei Nobelio ar Pulitzerio finansinis įnašas (brolių de Goncourt’ų literatūros apdovanojimas – viso labo 10 €). Tačiau visos šios premijos parūpina kūrėjui ne tik ar ne tiek materialinę gerovę, kiek garbę, sutartis su leidėjais, susidomėjimą ir yra tam tikra gairė skaitytojams. Na, dar šiek tiek garantuoja, kad artimiausiu metu spausdintas žodis, nesvarbu, popierine ar elektronine forma, ras kelią į širdis ir lentynas – bent jau iš prieštaros dvasios.

Juk netrūksta mėgėjų piktintis, kad premija vėl atiteko ne tam (ypač dažnai kliūva Nobelio fondui, valdančiam didžiausias pinigines lėšas). Antra vertus, visų trijų apdovanojimų steigėjai nebuvo švelnūs avinėliai ir kilnios misijos ėmėsi nebūtinai iš altruistinių paskatų.

Alfredas Nobelis rūpinosi, kokį jį atsimins ateities kartos. Kai Josephas Pulitzeris nusprendė palikti savo pinigus Kolumbijos universitetui, tuometinis jo prezidentas Seth’as Low idėją atmetė – nebuvo tikras dėl mecenato reputacijos. Ir tik po 10 metų naujasis prezidentas nusprendė, kad kai siūlomų milijonų tiek daug, reputacija nebeatrodo tokia skandalinga. Edmond’as de Goncourt’as įsteigė fondą ir jam užrašė visą turimą nekilnojamąjį turtą pirmiausia norėdamas įamžinti brolio Jules’io vardą – abejojo, ar jų literatūros darbų pakaks įeiti į istoriją. Tačiau turbūt reikėtų žvelgti ne į ketinimą, o į rezultatą ir pamėginti suprasti, kas paskatino didžius vyrus dalytis didžiais pinigais. 

Alfredas Nobelis (1833–1896)

Gali būti, kad švedų chemiko, inžinieriaus, dinamito išradėjo (ir, kas be ko, komersanto) vardą pagarbiai minėtų kur kas mažiau žmonių, jei ne testamentas, kurį jis sudarė išsigandęs dėl savo gero vardo. Mat kai 1888 m. Kanuose mirė jo brolis Ludvigas, prancūzų spauda paskubėjo išspausdinti nekrologą, skirtą... Alfredui (ak, ta ydinga žurnalistų praktika pasirūpinti tokiais tekstais iš anksto ir nepatikrinti faktų).  

Tekste mokslininkas smerktas dėl atradimų ginkluotės srityje ir vadintas mirties prekeiviu („Vakar mirė daktaras Alfredas Nobelis, išradęs būdą akimirksniu pražudyti aibę žmonių ir taip praturtėjęs“, – rašė žurnalistai). Mokslininkas neturėjo nei žmonos, nei vaikų, kurie būtų galėję apginti jo reputaciją, taigi, ryžosi pats pasirūpinti, kad liktų žmonijos atmintyje ne kaip mirties prekeivis, o kaip geradarys. 

1895 m. lapkričio 27 d. Paryžiaus švedų ir norvegų klube ponas Nobelis pasirašė dokumentą, kuriuo 94 proc. viso savo turto – 31 mlrd. tuometinių Švedijos markių (šiandien būtų apie 135 mln. eurų) – paskyrė penkioms premijoms: fizikos, chemijos, medicinos, literatūros ir taikos – įsteigti. Testamento vykdytojai, du jauni inžinieriai Ragnaras Sohlmanas ir Rudolfas Lilljequistas, turėjo paversti kapitalą vertybiniais popieriais ir įkurti fondą. Iš jo uždirbamų procentų ir mokami kasmetiniai apdovanojimai tiems, kas per metus davė daugiausia naudos žmonijai. Visos premijos lygios: 10 mln. Švedijos kronų (pagal nūdienos kursą – apie milijoną eurų). Iš esmės jos dydis kasmet šiek tiek skiriasi – priklauso nuo Nobelio fondo pelno per praėjusius metus. 

Taikos premija turėjo būti skiriama žmogui, nusipelniusiam suartinant tautas, naikinant vergovę, mažinant armijas ir pasirašant taikos sutartis, – sako, pats Nobelis visą gyvenimą graužėsi išradęs baisiąją naikinimo priemonę dinamitą.

Kaip pagerbtųjų sąraše atsirado fizikai ir chemikai, aišku: pats Nobelis buvo šių sričių ekspertas. Fiziologijos ir medicinos sričių svarba pasauliui taip pat nekelia abejonių. Taikos premija turėjo būti skiriama žmogui, nusipelniusiam suartinant tautas, naikinant vergovę, mažinant armijas ir pasirašant taikos sutartis, – sako, pats Nobelis visą gyvenimą graužėsi išradęs baisiąją naikinimo priemonę dinamitą. O juk jis išpažino pacifistines idėjas: buvo įsitikinęs, kad jei žmonės turės ginklų, kuriais galės akimirksniu sunaikinti vieni kitus, tai neišvengiamai supras, kad kariaudami nieko nelaimės, ir nutrauks konfliktą. Panašios nuomonės laikėsi ir kulkosvaidžio išradėjas Richardas Gatlingas. Ar bereikia sakyti, kaip baisiai jie abu klydo?! 

O dėl literatūros, tai mažai kas žino, kad Alfredas Nobelis turėjo rašytojo ambicijų. Vienintelis išlikęs jo kūrinys – keturių veiksmų tragedija „Nemezidė“ – pasirodė Paryžiuje prieš pat autoriaus mirtį, tačiau tiražas buvo sunaikintas, mat švedų Liuteronų bažnyčia, kurios uolus parapijietis buvo Nobelis, užsienyje pasmerkė pjesę kaip šventvagišką. 

„Rankraščiai nedega“ ne tik interneto laikais: trys „Nemezidės“ egzemplioriai išliko, 2003 m. ji buvo perleista švedų kalba, o 2005 m. – pastatytas spektaklis. 

„Nemezidė“ Nobelio literatūros premijos negavo, švedų visuomenė išbandymą Nobelio kūriniu atlaikė. Galų gale praėjus daugiau kaip 100 metų nuo pirmojo leidimo ir pati fabula neatrodo skandalingesnė (ar šventvagiškesnė) nei „Dekamerono“ ar „Nusikaltimo ir bausmės“ siužetas. „Nemezidė“ pasakoja apie Beatrice Cenci, gražuolę aristokrato dukrą, pakėlusią ranką prieš ją prievartavusį tėvą ir nuteistą mirties bausme už tėvažudystę.

Siužetas Europos literatūroje ir mene nepaprastai populiarus nuo pat Beatrice nukirsdinimo ir sunku patikėti, kad net prieš šimtą metų Paryžiuje jis galėjo labai piktinti. Kitas dalykas, kad galbūt tokios temos nederėjo imtis solidžiam mokslininkui. Antra vertus, spektaklis Stokholme buvo rodomas pusę metų, o ir Cenci istorija gana šiurpi, kad net ir šiandien pritrauktų skaitytojų. Gaila, bet tai – ne kriterijus Nobelio literatūros premijai gauti. Be to, mirusiems autoriams ji neskiriama. 

Ir ne tik mirusiems: jos neturi tokie literatūros grandai, kaip Levas Tolstojus, Henrikas Ibsenas ar Henry Jamesas. Užtat turi tokie auditorijai nebūtinai žinomi kūrėjai, kaip Rudolfas Euchenas. Bet populiarumas niekada nebuvo kriterijus, į kurį orientuotųsi Švedijos karališkoji akademija, atsakinga už nominacijas. Gal ir gerai, kad Nobelio fondas suteikia jai galimybę rūpintis tvariomis vertybėmis. Tačiau nenuostabu, kad dėl jos sprendimų taip ginčijamasi. 

Edmond’as (1822–1896) ir Jules’is (1830–1870) de Goncourt’ai 

Publika mėgsta šablonus, o skurstantis palėpėje menininkas – vienas iš tokių stereotipinių įvaizdžių. Tačiau pasitaiko ir kitaip: kūrėjai ne tik būna pasiturintys, bet ir patys tampa mecenatais! Ypač jei jie kilę iš aristokratų.  

Broliai de Goncourt’ai, prancūzų natūralizmo dievai, tokie ir buvo, nors šiuo atveju turbūt svarbiau ne kilmė (provincijos aristokratai – ne karališkosios šeimos nariai), o tai, kad šeima nebuvo nusigyvenusi. Būtent paveldėtas turtas – Edmond’ui buvo 26-eri, Jules’iui – 18-a, kai mirė jų motina (tėvo buvo netekę prieš 14 metų), – leido broliams skirti gyvenimą literatūrai, istorijai, menui ir būti jų globėjais po mirties. 

De Goncourt’us dar išgarsino unikali kūrybinė ir broliška sąjunga. Jie ne tik kartu rašė visas savo knygas, bet ir nepraleido atskirai daugiau nė vienos dienos – tik Jules’io mirtis 1870 m. išskyrė šią nepaprastą porą.

De Goncourt’ai ieškojo savęs: mėgino tapti dailininkais, aktoriais. Net literatūros srityje nepasiekė tos šlovės, apie kurią svajojo, – šiandien jie žinomi mažiau nei Gustave’as Flaubert’as ar Emile’is Zola, nors buvo natūralizmo žanro pradininkai; anais laikais jų pjesės buvo nušvilptos, o Alexandre’as Dumas susikrovė turtus iš „Damos su kamelijomis“. Brolių meno istorijos darbai irgi užgožti amžininkų. Artėdamas prie septinto dešimtmečio vyresnėlis Edmond’as, desperatiškai troškęs nuveikti ką nors, kas išsaugotų mylimo brolio atminimą, rašė: „Nuolat galvoju, kaip apsaugoti de Goncourt’ų vardą nuo užmaršties, – nesvarbu, kurioje srityje, ar kalbėtume apie literatūrą, ar įsteigtą premiją, ar mūsų monogramą, suraitytą po meno kūriniais, priklausiusiais man ir broliui.“

Edmond’as neprašovė su premija ir – iš dalies – su literatūra. Jų literatūrinis žurnalas – dienoraštis, kurį rašė dešimtmečius, praveria duris į XIX a. prancūzų kūrėjų gyvenimą (nors tekstas ir piešia ne itin patrauklų konkurentams pavydinčių brolių portretą). De Goncourt’us dar išgarsino unikali kūrybinė ir broliška sąjunga. Jie ne tik kartu rašė visas savo knygas, bet ir nepraleido atskirai daugiau nė vienos dienos – tik Jules’io mirtis 1870 m. išskyrė šią nepaprastą porą.

„Šiandien aš pradėjau nutuokti, kas gi yra meilė, jei tik tokia egzistuoja. Kai mes nesame kartu, kiekvienas jaučiamės, lyg stokotume pusės savęs. Mes esame nebaigti – kaip dvitomė knyga, kurios pirmas tomas pamestas. Man rodos, kad tai ir yra meilė – būti nebaigtam, kai to, ką myli, nėra šalia“, – rašė vyresnysis brolis apie juos jungiantį ryšį. Ir galų gale įamžino jų abiejų vardą taikliausia forma – įsteigė Goncourt’ų premiją ir akademiją.

Edmond’o testamente buvo įvardyti 8 iš 10 Goncourt’ų akademijos narių, kiekvienam paskirtas metinis atlygis – 6000 frankų, o pirmoji premija siekė 5000 frankų. Nuo 1903 m. iki šios dienos garbieji nariai renkasi Paryžiaus restorane „Drouant“ ir sprendžia, kuris tais metais pasirodęs romanas vertas pagerbti. Pati premija jau seniai simboliška – kaip minėta, 10 eurų (o ir akademikų atlyginimas per visas ekonomikos reformas sumažėjo dešimtis kartų), tačiau apdovanojimas skatina pardavimą ir vainikuoja autorių šlove. Kaip kažkas replikavo, rašytojui gauti Goncourt’ų premiją – tas pats, kas akimirksniu tapti milijonieriumi. 

Tarp Goncourt’ų premijos laureatų – Marcelis Proustas už ciklą „Prarasto laiko beieškant“ (kilo lokalus skandalas, nes teoriškai premija turėjo skatinti pradedančius autorius, o Proustui tuomet jau buvo 48-eri), feminizmo klasikė Simone de Beauvoir, Andre Malraux, Marguerite Duras. Tačiau, ko gero, pikantiškiausia istorija – Romaino Gary triumfas. Goncourt’ų premija skiriama tik kartą gyvenime, o Gary įsigudrino laimėti ją dusyk – tikruoju vardu ir Emile’io Ajaro slapyvardžiu. 

Tiesa, o kaipgi broliai? Jaunylio mirties išskirti, dabar jie vėl kartu – ilsisi viename kape Monmartro kapinėse. 

Josephas Pulitzeris (1847–1911)

Aštuoniolikos jis, Vengrijos žydo sūnus, pabėgęs į Ameriką miegojo Niujorko gatvėse ir pardavė už 75 centus vienintelį turtą – baltą nosinaitę, kad galėtų nukeliauti į Sent Luisą: tarp išeivių iš Europos sklandė gandų, kad ten galima rasti darbo. Pirmasis išspausdintas jo tekstas buvo skundas dėl firmos, pažadėjusios emigrantams gerą darbą cukranendrių plantacijoje: verteivos susirinko mokestį už tarpininkavimą ir išmetė vyrus už miesto – žinoma, be jokio darbo. O trisdešimt septynerių Josephas Pulitzeris jau buvo „New York World“ laikraščio savininkas ir JAV Kongreso narys. Padėjo pastatyti Laisvės statulą Niujorke (tiksliau, savo tekstais išjudino beviltišku tapusį reikalą) ir dovanojo mums džiaugsmą skaityti sensacingas naujienas, tai yra sukūrė pačią geltonosios spaudos sąvoką. Buvo septynių vaikų tėvas (iš jų išgyveno penki). Visą gyvenimą kentėjo dėl regėjimo problemų (į senatvę kone apako), depresijos ir pernelyg didelio jautrumo triukšmui, o mirė savo jachtoje, klausydamasis sekretoriaus skaitomos Prancūzijos karaliaus Liudviko XI biografijos, – pasakojama, kad paskutiniai magnato žodžiai buvo „tyliai, visai tyliai...“ 

Skaitant šio žmogaus biografiją atrodo, kad kiekvienas momentas vertas bent jau atskiro teksto. Ir imama svarstyti, kad tokie pakilimai ir nuopuoliai buvo įmanomi tik tuomet, kai pasaulis dar nebuvo susitraukęs iki mobiliojo telefono ir interneto ryšio šaltinio. Bet Pulitzeris ir pats pasirūpino įamžinti giminės vardą, nes kaskart, minint Ray Bradbury, Arthurą Millerį, Margaret Mitchell, Johną Steinbecką, Sylvią Plath, Williamą Styroną ir kitus literatūros klasikus, neišvengiamai turimas omeny ir seniai miręs filantropas: visi išvardyti žodžio dievai – Pulitzerio premijos laureatai. 

Iš visų žodžio formų Pulitzeriui labiausiai rūpėjo žurnalistika: šią jis laikė galingu ginklu. Tuomet ji tokia ir buvo – pakanka prisiminti minėtą istoriją su Laisvės statula. Frederico Auguste’o Bartholdi sukurta statula, kurią amerikiečiams dovanojo prancūzai, jau buvo pradėjusi dūlėti Paryžiuje – trūko lėšų, o greičiau – valios atgabenti jai į Ameriką. Ir tik kai Pulitzerio laikraščiai pradėjo negailestingai tarkuoti visus (politikus – už neveiklumą ir nenorą pritraukti investicijų, turtuolius – už tai, kad neskiria pinigų tokiai kilniai iniciatyvai, miestiečius – už tai, kad viskam abejingi), per du mėnesius buvo suaukota pakankamai lėšų ir „Laisvė“ pagaliau atsistojo savo vardu pavadintoje Niujorko saloje. (Beje, paties Pulitzerio jachta irgi vadinosi „Laisvė“ – „Freedom“.) 

Viena iš Pulitzerio žurnalisčių, reporterė Nellie Bly, boso nurodymu taip įtikinamai suvaidino beprotę, kad keturi iš penkių ją apžiūrėjusių specialistų diagnozavo šizofreniją. Moteris keturis mėnesius praleido Niujorko psichiatrijos ligoninėje, o „pasveikusi“ parašė reportažą, kuriame papasakojo, kad ligoniai laikomi šaltuose kambariuose, mušami ir marinami badu. Po Bly teksto merija rekonstravo kliniką. 

Vien Pulitzerio laikraščiai (vyras dar vertėsi popieriaus pramone) sukaupė jam 20 mln. dolerių (pagal dabartinę vertę – per 3 mlrd.) kapitalą. Ir – paradoksalu, bet šis tikras kapitalistas savo testamente rašė: „Tik nuoširdus atsakomybės jausmas apsaugos žurnalistiką nuo pataikavimo turtuolių klasei, siekiančiai savo egoistinių tikslų ir stojančiai prieš visuomenės gerovę.“

Laureatai gauna po 10 000 dolerių, gerą kompaniją – garbės lentą – ir... garbę (nominacija už tarnybą visuomenei – ypač vertinama).

Dvasinį testamentą svariai papildė fizinis: magnatas paliko 2 mln. tuometinių dolerių Kolumbijos universitetui.

Trys ketvirčiai sumos buvo skirti prestižinei žurnalistikos mokyklai įkurti (ji atsirado praėjus metams), o 1917 m. įteiktos pirmosios Pulitzerio premijos (iš viso jos teikiamos pagal 25 nominacijas).

Laureatai gauna po 10 000 dolerių, gerą kompaniją – garbės lentą (kas gi atsisakytų lygiuotis į Bradbury ar Mitchell) – ir... garbę (nominacija už tarnybą visuomenei – ypač vertinama).  

Beje, jau 10 metų autoriai ir leidiniai, pretenduojantys į apdovanojimą, galėjo pateikti savo darbus ne vien tiesiogiai, bet ir internetu. O nuo 2011-ųjų 102 žiuri nariai skaito tik elektroniniu formatu atsiųstus tekstus. Už teisę būti nominuotam reikia dar ir susimokėti 50 dolerių – kad Pulitzerio fondas neišsektų. Ir nors skeptikai paniekinamai vadina Pulitzerio premijos laureatus ir komisiją „kompanija, kurioje vieni žavisi kitais“, literatūros pasaulis vis tiek laukia balandžio, kai skelbiami laureatai. Nes, atsižvelgiant į mecenato valią, vertinamas ne tik žodžio taiklumas ir ištikimybė humanistiniams idealams, bet ir gebėjimas suteikti publikai pramogą ir patenkinti jos smalsumą.