Vienas skaitomiausių pasaulyje norvegų rašytojų Peras Pettersonas, sukūręs romaną „Vogti arklius“, kurį prieš porą metų ekranizavo režisierius Hansas Petteris Molandas, o vieną pagrindinių vaidmenų atliko Stellanas Skarsgårdas, galima sakyti, tapo skandinavų literatūros legenda. Aktorius jau po šio filmo skubėjo į amerikiečių kuriamą serialą „Černobylis“. Įdomiausia, kad ir vieno, ir kito filmo scenos buvo filmuojamos Lietuvoje. O rašytojas Vilniuje viešėjo 2008-aisiais: tada mūsų pokalbis taip ir liko diktofone. Šiandien jį atnaujinome, pasirodžius Lietuvoje jo romanui „Mano likimo broliai“.
Perai, ar daug pokyčių įvyko nuo mūsų susitikimo per pastaruosius trylika metų?
Ir daug, ir nieko. Vis dar gyvenu ten pat, ūkyje, miškuose, susituokęs su ta pačia nuostabia moterimi, turiu tas pačias dukras, tik jos dabar vyresnės, o aš – jau senelis. Bet toks statusas man netrukdo. Išmokau susigyventi su populiarumu ir šlovei visada užleidžiu kelią – ji tiesiog ima ir praeina (juokiasi). Romanas „Vogti arklius“ dar iki pasirodant filmui leidėjų lūkesčius pranoko dešimtį kartų, o aš pasisotinau kelionėmis.
Esu kilęs iš vidutinės, o gal ir žemesnės nei vidutinės Oslo norvegų šeimos, tad vis mąstau, ką pasakytų apie mano sėkmę tėvai, jeigu būtų gyvi. O gal nieko? Šeimoje nebuvo įprasta kalbėti apie kokius nors nuopelnus ar laurus. Kai tėvams dar gyviems esant išėjo dvi nedidelės knygos ir jos buvo palankiai sutiktos, šeimos rate apie tai niekas nekalbėjo.
Tais metais, kai Vilniuje pristačiau „Vogti arklius“, Norvegijoje jau buvo atiduotas spausdinti romanas „Tebus prakeikta laiko upė“, kurį laikau geriausia savo knyga. O štai šiandien kalbamės naujausio romano „Mano likimo broliai“ pasirodymo Lietuvoje proga. Šešerius metus kankinausi su šiuo kūriniu – tiesiog negalėjau rašyti apie pagrindinio personažo Arvido dukras, nes jaučiau kažką labai asmeniško...