Vyro netekusi Joana Bartaškienė – apie netikėtą diagnozę ir ypatingą mirties datą: „Ją akcentavo visą gyvenimą“
Daugkartinė Lietuvos sportinės gimnastikos čempionė, aerobikos trenerė ir ilgametė Lietuvos moterų sporto asociacijos prezidentė Joana Bartaškienė (75) gegužės 24-ąją neteko savo mylimo vyro Albino Bartaškos (84), su kuriuo bendrą gyvenimą siejo net 37-erius metus. Kalbėdama su Žmonės.lt gedinti moteris neslėpė, kad netikėta sutuoktinio diagnozė trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus, tačiau pastebėjo, jog Albinas išėjo jam visą gyvenimą svarbia buvusią dieną.
Skaudžią netektį išgyvenanti J.Bartaškienė džiaugėsi, kad vyras Albinas nugyveno laimingą gyvenimą – sukūrė gražią šeimą ir užaugino puikius vaikus. Visgi, energija niekada nesiskundęs vyras prieš porą mėnesių išgirdo skaudžią diagnozę, kuri, kaip sakė pati Jolanta, visus nutrenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus.
„Labai liūdna ir netikėta, nes žmogus buvo dar pilnas energijos, o tada viskas lyg perkūnas iš giedro dangaus... Paskutinius du mėnesius jis nuo ryto iki vakaro praleisdavo klinikose. Viskam įtakos turėjo ir mūsų šeimos daktarės apsileidimas, kuri neskirdavo visų tyrimų, bet dabar aš jau žinau, kad mes patys visada turim eiti ir prašyti, jog į mus žiūrėtų“, – Žmonės.lt sakė Joana.
Albinas žmonai dar prieš metus prasitarė, kad jaučiasi senstantis, tačiau blogesnės jo savijautos priežastis buvo geležies stoka, kurios atstatyti nepadėjo jokie preparatai. Deja, laiku nebuvo pastebėta, kas už viso to slepiasi.
„Jau porą metų jo hemoglobinas buvo labai žemas. Tikrai reikėjo daryti viską, kad būtų išaiškinta, kur tas „nutekėjimas“. O jam vis skirdavo visokius preparatus, kurie tik laikinai gerindavo savijauta, o kolonoskopijos niekada neskyrė nors žmogui buvo 84 metai. Jei tas augliukas būtų rastas anksčiau, būtų jau išoperuotas ir nebūtų buvę komplikacijų. O dabar jau ruošėmės operacijai ir tas augliukas plyšo – nespėjome…“ – apmaudo neslėpė J.Bartaškienė.
Nors Joana vylėsi, kad vyras pasveiks ir jiedu toliau kurs savo darnų gyvenimą, visgi prieš mėnesį atėjo suvokimas, kad lemtinga diena artėja. Nepaisant to, blogų emocijų Albinui neperdavė ir žodžiais piešė jųdviejų likimą.
„Aš jau visą mėnesį žinojau, bet jis pats jau buvo suplanavęs, kokius treningus jam turiu atnešti prieš važiuojant namo. Aš jam irgi vis kokių iliuzijų priduodavau – sakydavau, kad jau metų laikas gražėja, pabūsim namuose, apsigrėbsim, aš viskuo pasirūpinsiu, seselę pasamdysiu ir taip gyvensim. Gydytojai klinikose taip pat buvo labai geri, palaikantys. Žinoma, jie juk ne dievai, bet kiek galėjo, stengėsi… Toks gyvenimas – vieni ateina, o kiti turi išeiti. Nors tikrai dar truputėlį per anksti, galėjo dar pagyventi bent kiek“, – viltingai kalbėjo pašnekovė.
Gyvenimas pilnas keistų sutapimų – Albinas kone visą gyvenimą gegužęs 24 dieną eidavo į kapimes. Rankoje nešinas alyvų žiedų šakele, jis lankydavo mamą, o vėliau ir pats išėjo būtent šią dieną.
„Nebuvo nei vienų metų, kad jis gegužės 24-ąją, savo mamos mirties dieną, nenueitų į kapines su alyvų šakele rankoje. Jo mama buvo Elena, o per jos vardo dieną jos jau tikrai visur žydi, todėl tai buvo labai simboliška. Aš ir pati mintyse buvau pagalvojus, kad jis išeis arba per Elenos vardo dieną arba per mamos metines, nes jis visą gyvenimą tą datą labai akcentavo“, – Žmonės.lt teigė Joana.
Neatikėtina, jog Albino ir Joanos gyvenimo keliai susitiko dar paauglystėje, o draugystė prasidėjo prieš 37-erius metus. Moteris neabejoja, kad tai buvo jos gyvenimo žmogus – drauge jiedu užaugino vaikus ir į viską stengėsi žiūrėti su humoru.
„Jis buvo labai puikus žmogus, visada į viską žiūrėjo pozityviai ir džiaugėsi tuo, ką turi. Mes kartu daug kalbėdavome ir juokdavomės. Mano Albinas visus pakalbindavo, baliuose pašokdindavo… Abu mes tokie „draugoviški baliauninkai“ (juokėsi). Aišku, turėjome skirtumų – jis buvo kiek senoviškesnis, taupesnis, o aš labiau sau leisdavau paišlaidauti. Tačiau visą kitą atitiko – buvome geras duetas“, – prisiminimais dalijosi ji.
Prakalbus apie paskutinį jų susitikimą, Joana pasidžiaugė, kad Albiną matė atsigavusį ir lyg vėl pasikrovusį energiją. Deja, jau kitą dieną išgirdo tragišką žinią.
„Dieną prieš mirtį jis buvo labai energingas ir jo pusseserė paskatino mane važiuoti į suplanuotą renginį, nepavesti kitų moterų. Tikino, kad juo pasirūpins, pasižiūrės. Man tada pakilo nuotaika, aš taip džiaugiausi jo pagerėjimu, o jau šeštadienį pastebėjau, kad man vis niekas nepaskambina pasakyti, kaip jam sekasi. Iš renginio Palangoje pati paskambinau ir visi tikino, kad viskas gerai nors taip jau nebuvo. Tik jau po to mane informavo, kad liūdnesnės naujienos ir aš nieko nelaukdama važiavau iš Palangos į Kauną. Man nuvažiavus jis jau buvo užsimerkęs, nors man ir pasirodė, kad vos prasimerkė pasižiūrėti. Tačiau dar jutau jo šilumą“, – Žmonės.lt prisiminimais dalijosi Joana Bartaškienė.
