Vyrų krizių centro vadovas: „Vyrui kreiptis pagalbos nėra gėda“

„Vyrų krizių centro steigimo ėmėsi moterys. Už finansinę ir kitokią pagalbą esame dėkingi kaunietei Dovilei Būbnienei ir Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro direktorei Dianai Deveikienei. Būtent jų iniciatyva atsirado vyrams krizes spręsti padedanti įstaiga. Kaip rodo jau ketverių metų darbo centre patirtis, moterims labai rūpi, kaip jaučiasi jų vyrai. „Dažnai į mus kreipiasi būtent moterys, kurios ieško savo vyrams, sūnums, broliams, tėvams pagalbos.

Mūsų krizių centro tikslas – padėti vyrams, o kartu ir jų šeimoms. Siekiame, kad šeimose vyrautų santarvė, nebūtų tiek psichologinio, tiek fizinio smurto“, – sako Egidijus.

Vyrai buvo palikti nuošalyje

Utenoje jau kuris laikas veikė Paramos šeimai centras, tačiau vyrai buvo paliekami patys spręsti savo problemas. „Pagalbos moteriai ir vaikui procesas Lietuvoje yra daug labiau išvystytas, tačiau dažnai problemos šeimose tampa užburtu ratu: pavyzdžiui, pagalbos kreipiasi moteris, nukentėjusi nuo vyro smurto.

Vyras, kuris kreipiasi pagalbos, nėra verkšlentojas ar silpnas, jis lygiai toks pats žmogus, kaip ir moteris, jam skauda nemažiau.

Kartu su vaikais ji apgyvendinama Paramos šeimai skyriuje, su ja dirba psichologai ir kiti specialistai. Po kurio laiko moteris susitaiko su vyru, atleidžia jam, tačiau neretai vėl grįžta į Paramos šeimai skyrių, nes smurtavusiam vyrui per atskirties nuo šeimos laikotarpį nebuvo suteikta jokia pagalba. Jis paliktas nuošalyje ir turi kapanotis pats.

Būtent todėl ir buvo nuspręsta įkurti Vyrų krizių centrus, kurie veikia keliuose Lietuvos miestuose. Mūsų krizių centro savanoriai ir specialistai padeda ugdyti socialinius vyrų įgūdžius, atsikratyti priklausomybių, auginti ir lavinti vaikus nekeliant įtampos bei kovoti su smurtinio elgesio priežastimis. Mes turime padėti ir vyrams, kad būtų suteikta visapusiška pagalba šeimai. Juk šeimos branduolį sudaro vyras ir moteris ir dažniausiai dėl problemų joje kalti būna abu, tad ir pagalbos reikia abiem“, – teigia Egidijus Kornevas.

Smurtinio elgesio keitimo programa

Utenos apskrities vyrų krizių centre vykdoma elgesio keitimo programa pagal DADV – dialogas prieš buitinį smurtą. Dažniausiai išeiti programą į šį centrą vyrai atsiunčiami teismo nutartimi. „Prieš artimuosius smurtavę vyrai turi išklausyti 20 val. trukmės kursą. Programa parengta taip, kad joje dlayvaudamas kiekvienas vyras galėtų atpažinti, įvardinti ir išspręsti būtent jo šeimos problemas. Per mokymus stengiamės iš vyrų ištraukti jų prisiminimus, patirtus išgyvenimus, išmokyti reikšti emocijas žodžiu, o ne veiksmais. Skiriamos ir praktinės užduotys – žodžiu ir raštu. Vėliau visi išgyvenimais analizuojami, prieinama prie išvadų, patariama, kaip išspręsti kilusias problemas, – pasakoja pašnekovas. – Daug dėmesio skiriame ir pozityvios tėvystės mokymams. Neretai į mus pagalbos kreipęsi ar atsiųsti vyrai stokoja įgūdžių, nežino, kaip deramai auklėti vaikus, kaip su jais bendrauti, todėl specialistų konsultacijos itin vertingos.

Jei vyrai nori įveikti priklausomybę, jiems teikiame psichologinę pagalbą arba siunčiame pas medikus, į anoniminių alkoholikų grupes. Reikalui esant, teikiame ir teisines paslaugas, kai sprendžiami skyrybų, turto dalybų, vaikų alimentų klausimai.“

Džiaugiasi rezultatais

E. Kornevas negali papasakoti konkrečių sėkmės ar sudėtingiausių į Vyrų krizių centrą besikreipusių vyrų istorijų, nes visus saugo konfidencialumo sutartis. Pagalbos galima kreiptis ir anonimiškai, net telefonu. „Pastebime, kad besikreipiančių į mus padaugėja, kai apie save pranešame spaudoje, žinią apie galimybę gauti reikiamą pagalbą paplatiname aplinkinėse savivaldybėse. Būna, kad vyrai man paskambina ir prašo pagalbos tiesiog tą akimirką. Pavyzdžiui, vėlai vakare, kai neblaivaus jo į namus nesutinka įsileisti žmona. Tiesa, tokių skambučių pasitaiko retai, vienas du per mėnesį. Daugiausia vyrai pagalbos prašo ryte, 10–12 val., kai „pataisę sveikatą“ nori „pataisyti“ ir santykius su artimaisiais...

Visgi į mūsų centrą galima priimti tik blaivius asmenis. Ilgalaikė pagalba su apgyvendinimu nuo 3 dienų iki 3 mėnesių teikiama tik blaiviems vyrams su vaikais, – pasakoja E. Kornevas. – Labai didžiuojuosi tais, kurie, išklausę smurtinio elgesio programą, supranta savo bėdą, atsiprašo savo žmonos, vaikų ir tęsią gražų gyvenimą – be smurto. Džiaugiamės tais, kurie atėjo pas mus nežinodami, kaip jiems toliau gyventi, pasinėrę į gilią depresiją, nepabijojo išsakyti savo problemų ir mes juos nusiuntėme pas specialistus, patys išklausėme, konsultavome, kalbėjomės su jų šeimomis.“

Uteniškis pasakoja, kad gavę pagalbą vyrai nenutraukia ryšių su Vyrų krizių centro darbuotojais, iškilus įvairiems klausimams, vėl kreipiasi, prašo patarimo. „Džiugu, kad įgijome pasitikėjimą ir dar ne kartą galime padėti net ir ne pačiais sudėtingiausiais gyvenimiškais klausimais. Stengiamės neapvilti ir neišduoti pasitikėjimo“, – sako Egidijus.

Smurtas prieš vyrus nėra mitas

Susidaro įspūdis, kad dažniausiai dėl smurto artimoje aplinkoje kenčia moterys arba vaikai. Vaduoti juos iš smurtaujančios aplinkos įpareigoja įstatymai, organizuojamos ir visuotinės socialinės akcijos, rengiami reportažai, rašomos knygos. E. Kornevas nori pabrėžti, kad smurtas prieš vyrus yra nei kiek ne mažesnė problema ir į žinias apie skriaudžiamą vyrą turėtų būti reaguojama taip pat atsakingai ir rimtai.

„Vis dar pasitaiko, kurie labai nustemba išgirdę apie Vyrų krizių centrą. Kai kuriems tai net kelia šypseną. Tačiau visomis išgalėmis bandome sulaužyti šį stereotipą, kuo daugiau apie savo veiklą ir smurtą prieš vyrus kalbame spaudoje, važinėjame po savivaldybes. Vyras, kuris kreipiasi pagalbos, nėra verkšlentojas ar silpnas, jis lygiai toks pats žmogus, kaip ir moteris, jam skauda nemažiau, – kalba Vyrų krizių centro vadovas. – Kalbant apie smurtą

prieš vyrus, nereikia įsivaizduoti, kad tai tik fiziniai veiksmai, smurtauti galima ir psichologiškai, nuolat spausti ar žeminti žmogų. Smurtauti prieš vyrą gali ne tik moteris, bet ir kiti šeimos nariai, suaugę vaikai ar kiti fiziškai, psichologiškai stipresni artimieji. Būna visokių atvejų, todėl numoti ranka į pagalbos prašymą tikrai negalima.

Beje, kaip minėjau, pagalbos vyrams dažnai prašo jų žmonos, tačiau kalbėti ir tartis už kitą nėra efektyvu. Pats vyras turi norėti pagalbos ir gebėti ją priimti. Bendrauti, juolab gydyti ar ugdyti per tarpininkus yra neįmanoma.“

Problema – nedarbas

Vyrų krizių centro direktoriaus nuomone, daugelį problemų šeimose sukelia nedarbas. „Utenoje ir jos apylinkėse yra daugybė būdų, kaip praleisti laisvalaikį: parkai, treniruokliai, dienos centrai, nemažai nemokamų užsiėmimų, tačiau ydingų santykių šeimose priežastis nėra užimtumo stygius. Dauguma šeimų, kuriose kyla smurto ir kitokių problemų, susiduria su bedarbystė, o gaunamos pašalpos išleidžiamos alkoholiui. Įklimpus į alkoholio liūną, susiduriama su visa virtine kitų neigiamų pasekmių, – neslepia E. Kornevas. – Būtent todėl mūsų pagrindinė taisyklė yra pagalbos kreiptis blaiviems ir vėliau, padedant specialistams, visiškai įveikti priklausomybę.“

Jaunoji karta – kitokia

E. Kornevas mano, kad visuomenė po truputėlį bando išbristi iš sovietinių laikų, kuomet vyras privalėjo būti stiprus ir nepalaužiamas, pamažu žmonės darosi sąmoningesni ir atviresni. „Senoji karta dar nelabai supranta, bet dirbdami su jaunimo grupėmis matome, kad jų požiūris yra visai kitoks. Jaunimas nebebijo pasipasakoti, atsiverti. Utenos apskrities vyrų krizių centre jau antrus metus vedame mokymus 14–18 metų amžiaus paaugliams. Per juos jaunuoliai supažindinami su pozityvios tėvystės principais ir neigiamu emocinio bei fizinio smurto poveikiu. Šių mokymų tikslas – užauginti emociškai stiprius vyrus, kurie suprastų, kad galima tiesiog išeiti iš kambario ir vienam nurimti, o ne paleisti į darbą kumščius. Taip pat paaugliams aiškiname, kad vaikui reikia ne tik pavalgyti ir apsirengti, atkreipiame dėmesį ir į emocinio ryšio svarbą. Būsimus tėvus mokome imtis iniciatyvos ir užmegzti emocinį ryšį su vaiku, – pasakoja pašnekovas. – Manau, kad jaunoji karta kitokia, o stereotipai apie vyrą ir smurtą bei jo nepalaužiamumą nyksta savaime. Noriu paraginti visus vyrus nebijoti ieškoti ir kreiptis pagalbos. Tai nėra jokia gėda.“