Vyrų psichologija: kaip suprasti ir reaguoti į jų jausmus? Konsultuoja psichoterapeutas Olegas Lapinas

Psichologai vis tik tvirtina – nesame mes jau tokie skirtingi, tik kartais galbūt nemokame susikalbėti. Ir jausmus „stiprioji lytis“ išties turi, tik kartais per tuos devynis jų užraktus nėra taip lengva prasibrauti, o ir nereta moteris tai darydama šį vyrą nuo savęs gali dar labiau atstumti.

Apie vyrų emocijas, jų kilmę ir pasekmes, apie skirtingas moterų ir vyrų kalbas bei jų santykių problemas Ji24 žurnalistė kalbina ilgametę darbo patirtį turintį psichoterapeutą Olegą Lapiną.

– Augantiems berniukams dar nuo vaikystės „užprogramuojama“: neverkti, būti stipriems, saugoti savo jaunesniąją seserį, kitaip tariant – tapti „stipriąja lytimi“. Ar vis dar gaji visuomenėje ta nuostata, jog vyras visuomet turi būti stiprus tiek fiziškai, tiek ir emociškai?

– Sakyčiau, ta tendencija vyrams slopinti savo jausmus jau yra ganėtinai pasenusi, tačiau ji vis dar egzistuoja ir šiuolaikiniame pasaulyje, tik gal kiek švelnesne forma.

Istoriškai toks auklėjimo būdas ir visuomenės nuostata pasiteisindavo tik tais laikais, kai toji „stiprioji lytis“ privalėdavo prisiimti gynėjo/kario vaidmenį, mat tada berniukai ir būdavo šiam vaidmeniui ruošiami. Akivaizdu, čia verkimui, baimei ar savęs gailesčiui vietos tikrai nebuvo.

Pasikeitus sociumui vyro padėtis jau lyg ir neturėtų reikalauti tokio didelio emocinio susivaldymo. Juk šiuolaikiniame pasaulyje daugelis vyrų patys dirba su žmonėmis, aptarnavimo sferose, kur už tvirtumą, šaltumą ar šiurkštumą yra žymiai svarbiau sugebėjimas suprasti kitą žmogų, komunikacijos savybės ar empatija kitam.

Taigi natūraliai ši tvirta stipraus vyro nuostata visuomenėje kiek sušvelnėjo, ir dabar berniukams jau lyg ir dažniau yra „leidžiama“ verkti, reikšti savo emocijas, demonstruoti savo pažeidžiamumą.

TAIP PAT SKAITYKITE: Olegas Lapinas: „Slopinate savo skausmą, pyktį ar baimę? Galimos pasekmės – ligos ir nusikaltimai“

Juk iš vyro, kuris yra linkęs emociškai save slopinti, negalime tikėtis supratimo nei šeiminiuose santykiuose, nei darbe, jei jo darbas yra susijęs su kitais žmonėmis.

Maža to, emocinis užsislopinimas, ypač kuomet slopinami tokie jausmai kaip pyktis ar baimė, sukelia didelę riziką susirgti psichosomatinėmis ligomis.

Vyrų pasaulyje tai pirmiausia gali būti: hipertoninė liga, migrena, raumeniniai stuburo skausmai, tam tikri neurologiniai sutrikimai, kurie, ir toliau slopinant savo emocijas, tik dar labiau stiprėja ir aštrėja.

Medikamentinis tokių ligų gydymas yra labai problemiškas. Juk mažai kas gali gauti tinkamą ir veiksmingą gydymą, tarkime, nuo nugaros, sąnarių skausmų ar ūžimo ausyse. Tuo tarpu psichoterapija, kurios metu mokomasi išlaisvinti tuos savo užslopintus jausmus, dažnai padeda šiuos simptomus ir skausmus sumažinti ar netgi panaikinti.

Taigi auginant mažus berniukus, jiems yra geriau leisti demonstruoti savo jausmus, pažeidžiamumą, o ne auginti juos tokiais perdėtai susivaldančiais žmonėmis.

– Minėjote, kad polinkis slopinti savo jausmus, daro neigiamą įtaką bendraujant bei suprantant kitus. O kaip toks vyras bendrauja su moterimi, kaip elgiasi santykiuose ar šeimoje?

– Santykiams vyro polinkis slopinti emocijas taip pat turi didelį neigiamą poveikį. Toks sutuoktinis būna labai nepakantus tiek savo emocijas reiškiančiai žmonai, tiek ir savo vaikams, jis gali juos staigiai ir garsiai raminti, šiurkščiai bendrauti.

Jautresnei moteriai su tokiu vyru gali būti labai sunku sutarti, nes įkyriai bandant jį prikalbinti atsiverti, jis kaip tik elgsis priešingai: užsidarys dar labiau, norės pabėgti, nesupras jos jausmų, per anksti nutrauks pokalbius ar visai nenorės gilintis į problemas.

Kai tau (moteriai. – Red.) reikia keltis tris kartus per naktį, šildyti pieną, keisti vystyklus, juk negali tuo pačiu dar domėtis ir vyro problemomis. Taigi, manau, kad psichologai, kurie taip sako, tiesiog yra pamiršę, ką reiškia auginti vaikus, ir veltui kritikuoja.

Galiausiai vyras, net ir jausdamas nepasitenkinimą, vengs jį išreikšti, kad nesukeltų žmonos nepasitenkinimo. Taigi tokiu būdu santykiuose atsiras daugiau „uždarumo“, ir visos esančios, bet neišsakytos problemos, bėgant laikui, tik dar labiau „konservuosis“.

O jei vyras moka priimti savo jausmus, jam kur kas lengviau seksis suprasti ir priimti tiek savo žmonos, tiek ir savo vaikų emocijas.

– O ar yra kažkokių būdų, kurie padėtų tą vyrą prakalbinti?

– Tas „padėjimas“ gali būti tik tada, jei pats vyras yra pasiruošęs ir nori tą pagalbą priimti. Jei pagalbos jis neprašo, tai vargu ar reikia ir jam padėti. Svarbu tik čia vengti įkyrumo, nes taip sulauksite tik pasipriešinimo, atsitraukimo ar netgi pykčio reakcijos.

Jei vyras yra linkęs slėpti savo jausmus, savo artimų žmonių komentarus ar nepasitenkinimą dėl to jis gali priimti kaip kritiką, nes paprastai tokie žmonės labai skausmingai priima pasiūlymą tuos jausmus išreikšti. Tad pastebėjus pakitusias vyro emocijas, derėtų neįkyriai jo paklausti, kas atsitiko, kodėl nėra nuotaikos, o ne versti jį prisipažinti, kad kažkas negerai, ir iškloti visas problemos detales.

Jei vyras yra linkęs slėpti savo jausmus, savo artimų žmonių komentarus ar nepasitenkinimą dėl to jis gali priimti kaip kritiką.

Žmogus, kuris nuo pat vaikystės visą gyvenimą „mokėsi“ slopinti savo jausmus, jų reikšti per vieną dieną tikrai neišmoks. Juk ir slopina savo jausmus jis, matyt, ne veltui. Tiesiog toks yra jo stilius. Tačiau derėtų paminėti, kad polinkis slopinti savo jausmus būdingas ne tik vyrams, jis gan dažnas ir moterims.

Tikrai ne visos moterys yra susidraugavusios su savo jausmais. Yra moterų, kurios turi emocinį režimą visuomet būti optimistėmis, linksmomis, stipriomis – tai taip pat yra emocijų slopinimas, dėl kurio ir joms paskui yra kur kas sunkiau reaguoti į savo vaikų jausmus. Taigi, negalima sakyti, kad emocijų slopinimas yra išskirtinai tik vyrų bruožas, ne, nes tai labiau priklauso nuo auklėjimo, aplinkos, kurioje žmogus augo, jį supančių žmonių rato.

– Depresija lyg ir dažniau serga moterys, tačiau liūdna statistika skelbia, kad nusižudžiusių vyrų vis tik yra daugiau.

– Savižudybė nutinka tuomet, kai toks labai stiprus, netgi naikinantis balsas, viduje tau nuolat sako, kad tu neturi prasmės, vertės ir kad geriau, jog tavęs iš viso nebūtų. Šis balsas slypi mūsų pačių viduje, švelnia forma – jis mus baudžia, o stipresne forma – net ir naikina; tai didelė prieš save nukreipta energija, kurią daugelis psichologų įvardija sadistišku superego.

Tai tokia mūsų psichikos dalis, kuria patys save ne tik smerkiame, bet ir sadistiškai kankinamės. Moterų ši energija taip pat yra stipri ir netgi stipresnė nei vyrų, tačiau jos sugeba į šią energiją atsakyti išreikšdamos savo jausmus (verkdamos, depresuodamos). O kadangi vyrų, kaip jau aptarėme, emocinis reagavimas yra kiek pamažintas, jie vietoje emocijų labai dažnai atsako elgesiu.

Tad jei tas jų sadistiškas superego nuolat baudžia, sako, kad esi niekam nereikalingas, menkysta, naikina iš vidaus, tai jie ir pildo tą „savižudybės nuosprendį“. O moteriai, išgirdusiai tą patį (tu esi menkysta, prasta mama), vietoj apsisprendimo eiti ir „išnykti“, kur kas dažniau kyla noras tiesiog išsiverkti.

Toks moterų reagavimas, nors ir dažniau sukelia depresiją, bet rečiau veda į savęs susinaikinimą.

Žinoma, depresija serga ir vyrai, dažnai ją lemia biologinės priežastys, amžius, psichologinės reakcijos į fiziologinius pokyčius (nesu toks judrus, pajėgus kaip anksčiau), ypač jei tai parodo dar ir aplinka. Tokiu atveju atsiranda psichologinis savęs nuvertinimas, iš to kyla emocijos, bet jos tarsi būna ir neišreiškiamos – viduje taip ir lieka juntamas spaudimas.

Toks depresijos variantas dažniausiai yra susijęs su dideliu vidiniu pykčiu ir įsižeidimu, kurio vyras išreikšti nelabai moka. Tai vadinamoji neurotinė depresija, kuri gali tęstis metų metus. Pasireiškia ji nuolatiniu vidiniu nepasitenkinimu, prisislopinimu, ir tokiam žmogui labai reikalingas psichologinis palaikymas, parama, jo darbų ar pasiekimų įvertinimas.

Būna ir tokių depresijų, kurios susijusios labiau ne su išoriniais veiksmais, o su tuo, kad žmogus tiesiog gyvena tokiam nuotaikos cikle. Dažniausiai ši depresija prasideda dar jaunesniame amžiuje – maždaug 30 metų, kuomet vyras, iki tol buvęs labai aktyvus, pastebi, kad kartais kelioms dienoms ar savaitėms jis prigęsta ir tampa liūdnas, apatiškas aplinkai, o šiam laikui praėjus be jokios priežasties nuotaika ir vėl sugrįžta. Šitokios depresijos vadinamos endogeninėmis depresijomis.

Ši depresijos forma, kaip ir kitos, taip pat reikalauja psichologinio palaikymo bei medikamentinio gydymo. Dažnai nuramina ir žinojimas, kad ši depresija praeis, tereikia tik tą sunkų laikotarpį atkentėti. Endogeninė depresija itin būdinga menininkams: rašytojams, poetams, muzikantams, dailininkams. Štai kad ir visiems puikiai žinomas Van Goghas sirgo šia depresijos forma, jo kūryboje ypač ryškiai atsiskleisdavo jo nuotaikų svyravimai.

Vyrų pasaulyje vis dar yra svarbiausias žodis „susitvarkyti“, taigi daryti tai patiems, o moterų pasaulyje kur kas svarbesnis žodis yra „išgyventi“, taigi jei reikia – ir kreiptis pagalbos.

Išties depresija dažniau serga moterys, tačiau apskritai kalbant, jų ir vyrų priežastys nėra tokios jau stipriai skirtingos.

Džiugu matyti, kad šiais laikais vyrai tampa sąmoningesni ir į psichologus ar psichoterapeutus jie kreipiasi dažniau, palyginti su situacija prieš 20–30 metų, tačiau statistiškai jie tai daro vis dar gerokai rečiau nei moterys.

Tikriausiai nėra ko ir stebėtis, nes vyrų pasaulyje vis dar yra svarbiausias žodis „susitvarkyti“, taigi daryti tai patiems, o moterų pasaulyje kur kas svarbesnis žodis yra „išgyventi“, taigi jei reikia – ir kreiptis pagalbos.

– Dažna situacija – pradėjusi griūti vyro karjera – neretai įneša didelės sumaišties ir į poros santykius. Kodėl taip yra?

– Moteriai motinystė suteikia galimybę ne tik pavargti daugiau, bet ir save įprasminti, kadangi visų pirma tai – prasmingas užsiėmimas, savo vertės įtvirtinimo galimybė. Tai suprastų bet kuri vaiką auginanti moteris.

O vyras tos motinystės galimybės neturi, jo pareigos yra padalytos su moterimi, taigi šioje srityje autonomiškumo jis neturi – pagal nutylėjimą čia jis yra labiau vaiko ir žmonos palaikytojas, o ne tiesioginis to vaiko augintojas.

Būtent dėl to vyrai savo savivertę labiau ir sieja su karjera ar su vienu kitu mėgstamu pomėgiu. Jei tų pomėgių nėra, tuomet dėmesys sutelkiamas į karjerą – ir vyro savigarba priklauso nuo jo pasiekimų darbe, algos dydžio, pareigų.

O kai ši sfera pradeda byrėti, kuomet netenkama darbo ar kai jame blogai sekasi, mažėja ir toji savigarba, pasitenkinimas savimi. Natūralu, kad tai kenkia ir santykiams. Juolab jei grįžęs namo toks vyras sulaukia ne palaikymo, o prašymų, priekaištų, pretenzijų ar – dar blogiau – kritikos iš žmonos.

– Daugelis psichologų tvirtina, kad moters atsidavimas vien tik vaikui ir prioriteto jam teikimas yra didelė moters klaida santykiuose su vyru.

– Aš nemanau, kad tai yra moterų klaida, tiesiog tokia yra jų situacija, ypač kalbant apie kūdikį, kuris reikalauja daug dėmesio, rūpesčio ir priežiūros.

Kai tau reikia keltis tris kartus per naktį, šildyti pieną, keisti vystyklus, juk negali tuo pačiu dar domėtis ir vyro problemomis. Taigi, manau, kad psichologai, kurie taip sako, tiesiog yra pamiršę, ką reiškia auginti vaikus, ir veltui kritikuoja. Situacija yra tokia, kokia ji yra, ir su ja reikia susitaikyti, o ne liepti žmonai arba vyrui keisti savo elgesį iš esmės.

Žinoma, jeigu vaikas jau yra kiek paaugęs, moteris galėtų daugiau vaiką paleisti ir leisti juo užsiimti kitiems artimiems žmonėms: močiutei, auklei, kad ji pati daugiau savo dėmesio skirtų savo vyrui ir pačiai sau. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad ji privalo taip daryti. Tokie emociniai dalykai apskritai negali būti kritikuojami – negalima juk sakyti: „tu jausk daugiau meilės žmogui“ ar „norėk juo rūpintis“.

– Kaip, jūsų manymu, vyro psichologiją veikia valdinga, daug vyriškų savybių turinti žmona?

– Kalbėdami apie vyriškas moterų savybes dažniausiai turime omenyje didesnį tokių moterų aktyvumą, mokėjimą imtis atsakomybės, ryžtą, pasitikėjimą savimi. Šios moterys dažniausiai ir pritraukia tokius vyrus, kuriems šių bruožų reikia – taigi arba turinčius tokius pat bruožus, arba jų stokojančius.

Pirmuoju atveju – jei vyras ir moteris bus tolygiai „vyriški“ – didelės problemos santykiuose neturėtų būti, nes jie papildys vienas kitą, bus partneriai. Tačiau, jų santykiuose gali įvykti trintis dėl atsakomybės, nes kiekvienas iš jų moka imtis atsakomybės, bet nemoka jos atiduoti. Taigi jiems abiem tokiu atveju derėtų išmokti atsipalaiduoti ir pasidalyti tomis atsakomybėmis.

TAIP PAT SKAITYKITE: Olegas Lapinas: „Neištikimos moterys pas savo vyrus dažniausiai negrįžta“

Rečiau, bet pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet daugiau valdingumo, vyriškumo savybių turinti moteris pritraukia šių savybių stokojantį vyrą. Tuomet būna tokie kontrastiški santykiai, kuriuose vyras, tam tikra prasme suteikdamas moteriai daugiau atsakomybės, padeda jai labiau realizuotis santykiuose.

Visgi tokiu atveju moteriai patarčiau dažniau į šias atsakomybes įtraukti ir savo vyrą. Pakoreguoti situaciją ji galėtų mokydama, drąsindama savo vyrą, kad ir jis gali kažką padaryti. Tik ne priekaištaudama jam, o su pagarba atiduodama jam dalį pareigų ir juo pasitikėdama.

Vienu ir kitu atveju, kai abu partneriai yra kontrastiški ar kai abu yra panašūs, valdingai moteriai reikėtų išmokti dalytis atsakomybe, o ne „išstumti“ partnerį iš šeimos gyvenimo, nes pirmuoju atveju – partneris tam „nepasirašys“, o antruoju atveju – partneris per daug atsipalaiduos ir nustos savimi pasitikėti. Abiem atvejais partneriui bus naudinga išgirsti: Tu tai padarysi geriau negu aš.

– Priešinga situacija – pernelyg globėjiška moteris, kuri savo vyru rūpinasi kaip mažu berniuku. Kiek stipriai tokiu atveju pažeidžiamas vyro vyriškumas?

– Tai vėlgi tokia moteris pritrauks tokių pačių savybių turintį arba jų stokojantį partnerį. Pirmuoju atveju – vyras bus toks pats rūpestingas ir mielai globos tiek vaikus, tiek ir ją pačią, tad čia tiesiog gali kilti rungtynės – „kuris iš mūsų geresnis ar daugiau globoja“, bet tai didelių problemų nesudarys.

Jei ši moteris pritrauks vyrą, kuris stokoja savarankiškumo, nes vaikystėje galbūt nepatyrė tinkamos tėvų globos, meilės, jis giliai pasąmonėje tokį santykį susies su motiniška globa. Jam savotiškai tai bus tarsi naujas gyvenimas, nes žmona duos tai, ko jam trūko: šilumos, globos, jaukumo.

Tokio tipo santykiuose labai didelę reikšmę turi vaiko atsiradimas – mat tai riba, nuo kurios vyras dažniausiai praranda tą žmonos globėjiškumą bei rūpestį, už kurį ją ir įsimylėjo, mat šias savybes moteris sukoncentruoja į vaiką.

Tada vyras gali pradėti jausti nuoskaudą, reikšti priekaištus, skųstis dėmesio trūkumu. Ir čia jau vyrui reikėtų ieškoti pagalbos ne iš savo žmonos, o iš vyrų. Jam derėtų daugiau laiko būti vyriškoje draugijoje, užsiimti veikla, kuri jį sustiprintų, užgrūdintų ir padėtų tapti savarankiškesniu: pradėti sportuoti, keliauti. Jei reikia, net ir kreiptis į psichoterapeutą. Moterims derėtų tai suprasti ir skatinti tokio vyro pokyčius, o ne lepinti jį ir daryti iš vyro dar vieną vaiką.