Vytaras Radzevičius: „Kaimas – nuolatinė išradimų ir atradimų būsena“
Velykas kviečiame sutikti su filmu „Gyvenimas kaime ir kiti maži stebuklai“. Dokumentinis filmas pasakoja apie porą, kuri palieka miesto šurmulį ir išsikrausto į kaimą. Lietuvoje taip pat yra nemažai panašių istorijų. Viena jų – keliautojo ir žurnalisto Vytaro Radzevičiaus, kuris jau dešimt metų turi sodybą Dzūkijos miškuose.
Šiuo metu, kai su jumis bendraujame, esate kaime. Kurioje Lietuvos vietoje jis yra?
Vienkiemyje. Labai gražiame krašte. Ir paslaptingame. Dzūkijoje, miškuose už Merkinės. Čia daugybė šilo kopų, pušynų, Nemunas ir Nemuno senvagė, ežerai. Tai daug istorijų menantis kraštas. Kaimynais čia laikomi žmonės, kurie gyvena už puskilometrio.
Koks yra jūsų santykis su kaimu?
Manau, kad kaimas yra Lietuvos ideologinis pamatas. Ir daugelis Lietuvos miestiečių dar nėra pernelyg nutolę nuo kaimo. Dažnas dar ir pasvajoja grįžti į kaimą. „Vieciniai“ man ne kartą sakė, kad kaimiškąją Lietuvą, apleistas sodybas gali prikelti tik tie taip vadinami „miesčionys“. Tai mano santykis yra panašus – įsigijau seną sodybą prieš dešimtmetį, kad prikelčiau ją savo rankomis.
Pats esate iš miesto, todėl labai įdomu ar vaikystėje turėjote kaimą, kuriame leisdavote vasaros atostogas. Jeigu turėjote – koks ryškiausias prisiminimas yra iš tokio kaimo ir su kokiomis emocijomis jis siejasi?
Mano mama iš Suvalkijos. Seneliai gyveno Pilviškių miestelyje. Ten ir leisdavau vasaras. Tiesa, dar atsimenu, kai seneliai gyveno vienkiemyje, bet melioracija sunaikino tą nuostabią sodybą. Kur mažo vaiko akims buvo daugybė įdomybių: senas sodas, daržinė, povai, vištos su gaidžiais, gyvuliai, sula iš klevo prie įvažiavimo į kiemą, kūdra su karosais, namo palėpė. O prisiminimų daug. Rinkdavau kiaušinius, lydėdavau močiutę pamelžti karvės – nešdavau kibirą. Ir visada gaudavau išgerti puoduką dar šilto, ką tik pamelžto pieno. Daug kam tai nelabai patinka, kai papasakoju – o man skanu prisiminti.
Kada galiausiai nusprendėte, jog norite būti arčiau gamtos ir nusipirkote sodybą kaime?
Toks noras gal visą laiką buvo. Norėjosi vietos, kur gali atsijungti nuo civilizacinės rutinos. O atsitiko, kaip man dažniausiai gyvenime būna, netikėtai. Papuolė į akis skelbimas su gražia dzūkiška sodyba, nuvažiavom su žmona apsižiūrėti ir nutarėm. Su banko pagalba ir įsigijom. Mane dar labai traukė ir Merkinės kraštas. Kai dirbau žurnalo „Istorijos“ redaktoriumi, žurnalistė Brigita Balikienė parvežė straipsnį iš šio krašto. Tada jis ir liko kažkur pasąmonėje.
Kaip atrodo jūsų įprasta diena sodyboje?
Ryte pirmiausiai išgeriu arbatos. Tada, kaip aš vadinu, rašto darbai. O po to apeinu ūkį, susidėlioju dienos planą. Sodyboje visada yra darbų. Išsaugojau senas obelis. Pats genėjau, kreivos, šleivos jos, sulaukėję buvo, bet obuoliai labai skanūs. Dabar daržą įrenginėju. Vištidę statau, aptvarus.
Jūsų nuomone, kokių kelių dalykų trūksta žmogui, ypač šiuolaikiniam, kuris niekada negyveno kaime ar jo neturėjo? Ko jis netenka?
Kaime visada matosi darbo rezultatai. Ir yra gera vieta padaryti tai, ką sugalvojai. Tai tokia nuolatinė išradimų ir atradimų būsena, kur ką prikalti, nupjauti, pastatyti ir kad visa tai veiktų. Taip pat svarbus dalykas – čia gyveni gamtos ritmu. Pagal saulę. Anksti guliesi, anksti keliesi. Ir dangus čia labai giedras. Daug žvaigždžių matosi. Nors daug kas gali atrodyti sudėtingai, bet čia viskas paprasčiau. Paukščiai ir vilkai girdisi. Šikšnosparniai matosi.
Atrodo, kad buvimas kaimo sodyboje, toli nuo miesto, netrukdo ir darbui. Štai vakar kalbinote pašnekovą savo LRT radijo laidai „Pasaulio puodai“ nuotoliniu būdu. Dažnai pavyksta tai suderinti?
Interneto gadynėje viskas įmanoma. Ir anksčiau daug miestietiškų darbų padarydavau čia, sodyboje. O dabar, karantino metu, pavyksta net radijo laidas įrašyti nuotoliniu būdu. Technologijos yra visame pasaulyje, tik ne visame pasaulyje yra kaimiškos sąlygos.
Per Velykas „ŽMONĖS Cinema“ pasirodantis filmas „Gyvenimas kaime ir kiti maži stebuklai“ nukelia į kaimą. Kokį įspūdį jis paliko?
Šį filmą pažiūrėjau „Turkish airlines“ lėktuve, skrisdamas filmuoti „Pasaulio puodų“ į Kolumbiją. Jis mane pakerėjo. Sakyčiau, man tiesiog trūko tokio filmo, kuriame nuostabi miestiečių virsmo kaimiečiais istorija. Su visais iššūkiais, klaidomis ir sėkmėmis, naivumu ir profesionalumu, atradimais ir praradimais. Tai epinis sugrįžimo į gamtą filmas. Istorija nuo atsitiktinės priežasties, užslėpto noro iki derlingo ūkio.
Ar pagrindiniuose filmo veikėjuose, kurie palieka miestą ir jį iškeičia į kaimą, atradote šiek tiek savęs su šeima?
Gal šiek tiek. Filme ūkis kur kas didesnis ir iš jo šeima gauna pajamas. Aš neturiu pakankamai žemės, kad galėčiau daryti kažką panašaus. Todėl mano tikslas kiek kitoks – kad šeima sodyboje galėtų gyventi, o jei reiktų – ir išgyventi autonomiškai.
Kam jį rekomenduotumėte pažiūrėti?
Visiems. Vieniems, kad sustiprintų ryžtą galų gale išbandyti kaimo iššūkius. Kitiems – kad galutinai apsispręstų, jog nenori tokio gyvenimo. Filmas būtent geras tuo, kad jame nėra tik rožinės spalvos. Jis padeda susidėlioti mintis ir sprendimus. O gal kam nors tiesiog bus postūmis naujoms idėjoms.
Filmo premjera – šį Velykų savaitgalį. Koks patiekalas jums labiausiai siejasi su gamta ir kaimu?
Ir Velykos, ir kaimas – su šviežiais kiaušiniais. Ypač kaip juos valgydavo mano seneliai Suvalkijoje. Nulupamas karšto minkštai virto kiaušinio viršus, šaukšteliu prakabinamas baltymas, kad pasimatytų trynys, tada šaukšteliu ant kiaušinio dedama šiek tiek sviesto, kad aptirptų, pabarstoma druska, šaukšteliu šis visas gėris kabinamas ir dedamas į burną. Ir užkandamas duona. Tarsi grįžau į vaikystės kaimą tai pasakodamas...
Dokumentinį filmą „Gyvenimas kaime ir kiti maži stebuklai“ jau šį savaitgalį žiūrėkite „ŽMONĖS Cinema“ namų kino platformoje www.zmonescinema.lt