Vytautas Bikus: „Tėvystei nepasiruoši – nėra stebuklingos knygos, kurią perskaičius viskas tampa aišku“

Ar jauteisi pasiruošęs tapti tėčiu?

Abu mūsų vaikai labai laukti ir planuoti. Nemanau, kad realiai gali pasiruošti tokiam dalykui kaip tėvystė. Netikiu kursais, kuriuose to moko, tai labai individualu. Manau tiems, kurie mažųjų laukia yra gerokai lengviau, nes tiesiog jų svajonė išsipildė. Visa kita yra mokymosi procesas, ne tik vaiko, bet ir savęs pažinimo, augimo kartu.

Papasakok tą akimirką, kai pirmą kartą paėmei savo vaiką į rankas? Kokie jausmai užplūdo?

Tuos jausmus labai sunku paaiškinti. Kai gydytoja pirmąkart davė palaikyti Vytuką, nesupratau kas vyksta, niekada nemačiau tokio mažo žmogaus, rankos drebėjo, o galvoje sukosi mintis, kad jis dalis manęs ir aš iš visų jėgų stengsiuos, kad jis būtų geresnis už mane. Su Žemyna atrodė, jog žinau, ko tikėtis, bet apsiverkiau dar iki jai atsiduriant man ant rankų, nežinau, gal dėl to, kad ji mergaitė. Tuos įspūdžius sunku paaiškinti. Atrodo, jog esi kažkur kitur.

Kokie buvo pirmieji iššūkiai, susidūrus su nauja – tėčio – pareiga? Kas padėjo juos įveikti?

Tai elementarūs dalykai - miego trūkumas, baimė neužgauti, abejonės, ar viską darai teisingai. Bet, manau, tai normalu. Svarbiausia yra dėmesys ir noras būti šalia. Įveikti man jų nereikėjo, viskas nutiko savaime, tiesiog labai norėjau ir toliau noriu, kad viskas jiems būtų gerai ir stengiuosi daryti tai, kas nuo manęs priklauso.

Kas pasikeitė Tavo gyvenime ir pasaulėžiūroje, gimus vaikui?

Visų pirma, pasikeitė darbo ir poilsio sąvoka. Kaip menininkas, buvau įpratęs studijoje nejausti laiko, dirbdavau kartais po 12-14 valandų, būdavo, namo grįždavau 2 valandą ryto, keldavausi vidurdienį. Vaikai šį kūrybininko „režimą“ iškart sutvarkė. Kasdien grįžtu ne vėliau 17 val. Taip darau ne dėl to, kad reikia, bet dėl to, kad noriu kuo daugiau laiko praleisti su šeima ir džiaugiuosi, kad mano darbas tai leidžia daryti. Beveik visą savo laisvą laiką skiriu šeimai, vėlgi ne dėl to, kad kažkas to reikalauja, bet todėl, kad nenoriu praleisti nei vieno jų pirmo karto, būti šalia, kai jiems kažko reikės. Galų gale, kur kas dažniau būna tiesiog smagu ir linksma, nei, kad reikėtų vargti.

Kurių dalykų Tave moko Tavo vaikas?

Visų pirma – kantrybės. Nesu šventas ir nepradėsiu pasakoti kaip jie daro mane geresniu žmogumi, tai ne man spręsti. Apskritai, pastebėjau, kad atsiradus gyvenime vaikams, labai pasikeitė požiūris į tai, kas svarbu, o kas – ne. Mes linkę kreipti dėmesį ir išgyventi dėl dalykų, kurie dažnai nėra verti mūsų emocijų, laiko ir nervų. Tuo kasdien vis labiau įsitikinu ir stengiuos tuos dalykus atskirti ir, rodos, jog gyventi tampa paprasčiau (šypsosi).

Ką norėtum pasakyti kitiems vyrams, kurie bijo ar nedrįsta tapti tėčiais?

Galbūt, nuskambės naiviai, bet tikiu, kad kiekvienas vyras savyje turi daug meilės, bet pas kiekvieną ji skirtinga. Kartais atvira, kartais pasislėpusi kažkur giliai ir protas neleidžia jai pasirodyti. Tėvystei nepasiruoši ir nėra stebuklingos knygos, kurią perskaičius viskas tampa aišku. Vaikas – ne fizikos dėsnis ir ne matematikos formulė. Gyvenime kartais nutinka visko – nepasiruoši, bet tiesiog verta turėti omeny, kad neišsprendžiamų problemų nėra, kaip nėra naštos, kurios žmogus negalėtų pakelti. Ir nereikia bijoti, vaikui reikia tik meilės, visa kita – detalės.

VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ įkurtas tam, kad suteiktų pagalbą moterims ir šeimoms, išgyvenančioms neplanuotą nėštumą, persileidimą, nėštumo nutraukimą ar naujagimio netektį. Čia teikiama profesionali psichologinė, taip pat socialinė, materialinė, finansinė – visapusiška pagalba tiek nėštumo metu, tiek pirmuosius dvejus metus pagimdžius. Konsultacijos vyksta visoje Lietuvoje. Darbo dienomis nuo 9.00 val. iki 17.00 val. galima kreiptis telefonu 860357912 ar rašyti el. paštu pagalba@neplanuotasnestumas.lt.

Paremti centro veiklą galite trumpuoju numeriu 1406 (auka 2 Eur).