Apie politiko Vytauto LANDSBERGIO (85) veiklą derėtų dėstyti knygose, o ne interviu. Šįkart profesorius papasakojo ne tik apie lemtingus įvykius, pakeitusius Lietuvos istoriją, bet ir apie savo kasdienybę, juokingai graudų gyvenimą be privilegijų už geležinės uždangos, apie kišenėse iš užsienio vaikams parvežtus bananus, atostogas su meškere. Ir išpažino begalinį dėkingumą žmonai „už kantrybę, kad pakentė tokį žmogų, kuris visada užimtas kažkuo kitu, o ne šeimos reikalais“.
Tačiau į darbus paniręs profesorius visada rasdavo laiko savo vaikams – su jais fantazuodavo, prisigalvodavo įvairiausių žaidimų, keliaudavo. Vyriausioji duktė Jūratė iki šiol prisimena, kaip išsižiojusi klausydavo jai perpasakoto Viktoro Hugo „Žmogaus, kuris juokiasi“. „O ji buvo gal ketverių. Jei pamena, vadinasi, kažko iš tų pasakojimų pasisėmė.“
Ne tik sūnų, bet ir dukras išmokė meškerioti. „Vienintelis džiaugsmas – vasarą su vaikais praleisti gamtoje, iki šiol jie atsimena savo laimės laiką. Turėjom palapinę mažytę, vadinamąją kaukazišką turistinę, kurią susisuki į ritinį ir nešiesi ant nugaros. Taigi – turi savo namą ramybėje, saulėtekiuose ir saulėlydžiuose paukščiams čiulbant, čia pat meškerioji, kuri laužą, išsiverdi žuvienės, nueini į kaimą – gauni pieno. Toks tikras teisingas gyvenimas vaikams labai įstrigo“, – šiltai prisiminimais dalijasi profesorius.
O kai ištrūkdavo į užsienį, ten vykdavo su sąrašėliu, ko vaikams reikia. Kišenėje čežėjo iš popieriaus iškirptos vaikų pėdučių formos, kad tinkamą batukų dydį įtaikytų. „Gyvenimas toks... Be juoko“, – filosofiškai vertina.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“. Šiame numeryje taip pat skaitykite: