V.Rumšas ir R.Adomaitis apie legendinę premjerą: tai – vienas ryškiausių spektaklių

Šįkart pristatomas Irenos Bučienės režisuoto spektaklio „Emigrantai“ pagal Sławomiro Mrożeko pjesę įrašas. „Emigrantų“ premjera įvyko 1989 m. lapkričio 17 dieną, pagrindinius AA ir XX personažų vaidmenis kūrė aktoriai Vytautas Rumšas ir Regimantas Adomaitis. Rimgailė Renevytė paprašė jų pasidalinti prisiminimais apie šį spektaklį.

Kaip režisierė Irena Bučienė dirbo su aktoriais? Kokia buvo jos specifinė maniera?

Vytautas Rumšas: Tai, ką mačiau iš jos pirmųjų spektaklių, kai teatras buvo dar Basanavičiaus gatvėje – A.Millerio „Kaina“. Jame vaidina Steponas Jukna, Marija Rasteikaitė, Laimonas Noreika, Kurauskas, Regimantas Adomaitis. Labai nedaug aktorių, bet tikrai buvo į ką žiūrėti. Visi spektakliai, kuriuos ji statė, jai buvo tarsi brangus vaikas. Yra režisierių, kurie turi statyti spektaklius, vienas tokių buvo mano dėstytojas Henrikas Vancevičius. Būdamas vyriausiuoju režisieriumi valstybiniame teatre jis privalėjo statyti spektaklius. 2-3 spektaklius per sezoną.

Tai nėra lengva. Tačiau tokia situacija buvo visur – ir Jaunimo teatre spektaklius nuolat statė Dalia Tamulevičiūtė. Tokios buvo vyriausiojo režisieriaus pareigos, nustatytos kultūros ministerijos – jis turi ir formuoti repertuarą, ir pats statyti spektaklius. Net ir statydami tokius „prievartinius“ spektaklius, režisieriai rinkdavosi idėjas, kurios buvo jiems artimos. Tačiau šalia to, buvo ir „parusinti“ spektakliai, kurie niekam nebuvo artimi, bet kurie taip pat privalėjo atsidurti repertuare. Buvo būtina prisiliesti prie tarybinių temų ir ne visada buvo paisoma to, ką statyti nori režisierius ar aktoriai. Per sezoną būdavo bent du tokie „prievartiniai“ spektakliai, o likusį repertuarą užpildyti galėjo ir užsienio autorių pjesės. Tiesa, tik tų, kurie tuo metu buvo leidžiami.

Kai atėjo Bučienė – apie 1970-uosius, ji kažkaip dar spėjo pagauti Millerį, nes paskui šis autorius buvo uždraustas cenzūros. Ir kalbant apie idėjinę režisūrą – Bučienė čia sau kėlė labai aukštą kartelę. Statyti tai, kas žiūrovams būtų įdomu, aktualu. Ir dar, rodos, ji siekė to vidutinio žiūrovo lygį pakelti šiek tiek aukščiau. Gal ir minties prasme, gal ir emocine. Nes vis dėlto laikai buvo gana cenzūriniai visame mene, bet ypatingai teatre. Čia galima prisiminti Jono Jurašo „Barborą“ ir kokį šurmulį ji sukėlė. Tad čia visuomet buvo gana didelių stabdžių.

Visi Bučienės spektakliai buvo emocionaliai aštrūs. Prisimenu ir A.Gelmano „Protokolą“, kuris dar įvyko Basanavičiaus teatre, kol buvo statomas naujasis teatras Gedimino prospekte, ir P.Treinio „Ančiuko Kryžius“, ir Moljero „Šykštuolis“, ir Bulgakovo „Moljeras“. Nėra lengva įveikti didžiąją sceną. Ir ne kiekvienam duota. Bučienė mokėjo sujungti šį didelį organizmą į vieną.

Kalbant apie darbą su aktoriumi – ji ieškodavo vidinės personažo įtampos, emocinė įtampa. Vėliau prieidavome ir prie smulkių kiekvieno personažo savybių ar ketinimų aiškinimosi. Aš ją suprasdavau. Kai kurie jos „nepagaudavo“, bet su jais ir pati Bučienė negaišdavo laiko.

Ji taip pat turėjo gerą intuiciją temos prasme. Spektaklių statymo intuiciją. Ji pagaudavo pačią spektaklio idėją, ją surasdavo žiūrovų salėjė tarp žmonių – jusdavo, ko reikia žiūrovams. Ne kiekvienas režisierius jaučia pulsą, nepagauna to, kas vyksta tarp žmonių – kaip jie bendrauja, kaip jie gyvena, kas jiems dabar rūpi. „Emigrantai“ buvo vienas iš tų „pagautų“.

Tuo metu „Emigrantai“ dar negyveno savo laisvo gyvenimo. Juk dabar žmonės išvažiuoja į Norvegiją, Angliją ar Ispaniją dirbti. Ir tam, kad parsivežtų iš ten pinigų ir čia kurti savo gerbūvį. Bet kas tas žmogus yra viduje? Tiems, kurie gimė ir gyveno tarybiniais laikais nelengva išspausti baimės jausmą prieš valdžią. Jis dar tik palengva spaudžiamas lauk. Nepraeina taip lengvai.

Pasakokite apie personažus ir darbą su kolega Regimantu Adomaičiu.

Vytautas Rumšas: Regimantas Adomaitis – studijavo fiziką, galvotas vyras, intelektualus žmogus. Vytautas Rumšas – arčiau tokio žemiško varianto. X ir A.

Kai vaidini su daug aktorių yra vienas pojūtis. Esi tarsi „kibire“ ir makaluosiesi su visais. Bet kai tame kibire esate tik dviese, viskas vyksta daug arčiau. Prisimenu visą spektaklį ir kaip jame jautėmės. Jo buvimą, jo emocijas, jo sprogimus, mano sprogimus. „Emigrantai“ yra vienas iš ryškiausiai įsimintų spektaklių.

Man vaidinant šiame spektaklyje nejaučiau jokių juodų duobių, kai reikia tušuoti dalykus, kurių dar nelabai suvoki. „Emigrantuose“ to nebuvo visiškai. Kai įlįsdavau į pirmą veiksmą, išlįsdavau tik pirmo veiksmo pabaigoje. Ir tas pats buvo su antru. Čia tas pats kaip nerti į vandenį. Neišsimuši iš to proceso.

Spektaklio „Emigrantai“ premjera įvyko prieš daugiau nei trisdešimtis metų – 1989 metų lapkričio 17 d. Kokia buvo to meto publika?

Vytautas Rumšas: Dabar galvoju, kad galbūt nepilnai šią temą suvokdavo žiūrovai. Priimdavo pirmą, antrą sluoksnį, o apačioje dar gulėjo ir trečias, ir ketvirtas. Dabar ji kaip niekad aktuali.

Pačioje pradžioje salės nebuvo tokios ir pilnos. Faktas, kad vaidina tik du aktoriai neviliojo publikos. Ir tai net nėra istorija apie meilę. Čia buvo idėjų, pasaulėžiūrų kova, o ne meilės reikalai.

Tik paskui, pamažu iš lūpų į lūpas pasklido garsas apie spektaklį ir salės prisipildė.

Ar per spektaklio gyvavimo laiką yra nutikę kokių nors atsitikimų?

Regimantas Adomaitis: Kai spektaklis yra tvirtai ir teisingai sukaltas, jame nebėra reikalo improvizuoti. Tad ir nuotykių šiame spektaklyje nepasitaikė. Nors vieną kartą spektaklio metu scenoje yra užsidegę popieriai. Stalas nuklotas popieriais, degė žvakė, o aš, matyt, neužgesinau degtuko ir nuėjau kalbėtis su Regimantu prie kitos lovos. Štai toks nutikimas, kuris tuo metu neatrodė juokingas, nes ant stalo jau buvo liepsna kaip reikiant. Ir dar visa tai vyksta spektaklio metu.

Kokie Jūsų prisiminimai iš darbo su režisiere Irena Bučiene?

Regimantas Adomaitis: Ireną Bučienė labai prisimenu. Ir prisimenu ją tik geruoju. Nors būta visko, ir konfliktų ir nesusikalbėjimų, tačiau laikui praėjus aš ją prisimenu tik šviesiai. Kiek ji mane mėgo ar nemėgo – aš nežinau, bet ji man tikrai dažnai skirdavo vaidmenis savo spektakliuose. Prieš „Emigrantus“ buvo spektaklis pagal Aleksandro Gelmano pjesę „Akis į akį su visais“. Nors tos pjesės vertimas nebuvo labai vykęs, bet ten vaidinome su Egle Gabrėnaite. Vaidinome tik dviese, tad iš scenos nebuvo net kada išeiti nei nosį nusivalyt, nei nusišvilpt – visą laiką scenoje. Tai buvo labai įdomus darbas.

Kalbant apie jos režisūrinę specifiką. Reikia nepamiršti, jog visuomet dominavo viena mokykla – MCHAT‘as, einant dar nuo Stanislavskio, Dančenko.. Jokių atradinėjimų aktorinio meno prasme nebuvo, mes dirbom pagal savo įprastinę sistemą. Bet darbas su Bučiene ir su kolega Vytautu Rumšu buvo labai malonus.

Kaip sekėsi dirbti su Vytautu Rumšu? Kokie buvo jūsų personažai?

Regimantas Adomaitis: Tai puikus aktorius, puikus kolega. Būna aktorių, kurie turi šiek tiek neigiamų savybių, Rumšas gal irgi jų turi, tačiau dirbti su juo buvo vienas malonumas. Mes puikiai sutardavome. Aš vaidinau inteligentą, kuris iš aukšto žiūri į tokius plebėjus, kurį vaidino Rumšas. Abu itin skirtingi, bet likimo nublokšti į tą patį kampą. Bendraudami jiedu ieško to tarpusavio ryšio, iš to gimsta tam tikra ironija, juokas. Nors dabar jau daug ką primiršau, bet tikrai gerai prisimenu spektaklio nuotaiką.

Jie gyvena kažkur požemyje, rūsyje, tarp kanalizacijos vamzdžių 

Ar pamenate šio spektaklio auditoriją? Kokia ji buvo?

Likimas šio spektaklio buvo keistokas. Mes jį sukūrėme Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, bet vėliau perkėlėme į Jaunimo teatrą.

Dabar atminty liko tik bendra spektaklio atmosfera. „Emigrantai“ tikrai buvo lankomas spektaklis.

Ši Mrožeko pjesę labai atitiko mūsų to meto situaciją. Lygiai tas pats buvo ir Lenkijoje, kuri taip pat buvo sovietinėje įtakos zonoje. Problemos buvo tos pačios – ir dėl užsienio kelionių, kai visi buvom uždaryti lyg silkės skardinėje.