Vytautas Rumšas: „Vaikas – didžiausia dovana ir sunkiausias darbas“ (papildyta vasario 4 d.)

Vytautas Rumšas / Viganto Ovadnevo nuotr.
Vytautas Rumšas / Viganto Ovadnevo nuotr.
Šaltinis: „Žmonės“
A
A

Pastaraisiais metais aktorius ir televizijos laidų vedėjas Vytautas Rumšas (31) su žurnalistais bendrauja itin retai. Jei ne LNK projektas „Lietuvos balsas“, kurio vedėju tapo, kas žino, ar ir šiandien mudu gana atvirai plepėtume apie televiziją, aktorystę ir tėvystę, ant stalo gulint įjungtam diktofonui. „Taip, esu viešai matomas žmogus, bet mano šeima – ne prie ko, jai tik atiteko vargelis gyventi su tokiu, kaip aš“, – mylimąją Evą Saikovską (30) ir dar dviejų mėnesių neturinčią dukrytę nuo dėmesio bando apginti Vytautas.

„Man nesvarbu, kad kas nors parašys, jog esu „gaidys“, bet mano šeimos nariai nenusipelnė užgauliojimų ir įžeidinėjimų“, – iš anksto ir atvirai interneto komentatoriams replikuoja Vytautas. Galiausiai šypsodamasis mesteli: dukros vardo kol kas nė už ką nesakys – mažiau pagundų kils diskutuoti, gražus jis ar ne. „Tegul būna incognito“, – remiamas prie sienos linksmai nusijuokia.

– Muzikinis projektas „Lietuvos balsas“ kuriamas pagal pasaulyje labai populiarų formatą. Milžiniškas iššūkis laukia ir tavęs?

– Ilgai į muzikinius šou žiūrėjau ir iki šiol žiūriu gana skeptiškai. Kažkodėl pas mus jie atsiduoda... lietuvišku mėšlu. Skamba žiauriai, bet taip yra: pažiūrėjęs juos supranti, koks prastas mūsų skonis. Kažin ar žmonės, kuriantys projektus ir juose dalyvaujantys, kada nors pažiūri, kaip visa tai atrodo iš šalies? Esu už skonio formavimą ir kūrybą, o pas mus vykstantys šou, deja, ir su vienu, ir su kitu dažniausiai prasilenkia. Penkiolikos metų senumo dainos perdainuojamos lietuviškai, kad mes, puspročiai lietuviai, suprastume, apie ką jos! O juk nesame tokie kvaili.

Tikiuosi, „Lietuvos balsas“ bus kitoks: dalyvių balsai atsiskleis visu gražumu, čia bus vietos kūrybai, o jei ir perdainuos kūrinius, dėl jų nebus gėda. Labai noriu, jog „Lietuvos balsas“ būtų kitoks, kad įkvėptų dainuoti ir naudotis galimybėmis siekti ko nors daugiau. Paprastai talentą turintis žmogus tyli ir apie jį garsiai nerėkia. Netgi atvirkščiai – dažnai kompleksuoja dėl savo sugebėjimų.

Kai augau, visi buvome ruošiami pagal vieną kurpalį – bet koks išsišokimas ir kitoks asmenybės bruožas buvo sutinkamas su dideliu nepasitenkinimu. Savo kraujyje neturime konkurencingumo geno. Net ir tie, kurie atėjo į „Lietuvos balsus“, galvoja: ai, užteks to, kiek moku. Negalvoja, kad investuodami į balso lavinimą, pamokas, gerus dėstytojus gali ko nors daugiau pasiekti, ką nors pakeisti lietuviškame muzikiniame gyvenime.

– Tau pačiam konkurencingumo geno netrūksta?

– Gal ir trūksta. Kita vertus, jei pasiseka sukurti vieną ar kitą sėkmingesnį vaidmenį, mes Lietuvoje gana lengvai užsiimame tam tikrą vietą po saule, ir niekas paprastai pagrindo iš po kojų mums neišmuš. Žinoma, jei esi talentingas. Jei nesi, tada gali galvą į sieną daužyti ar po sceną nuogu užpakaliu lakstyti – vis tiek nelabai kam būsi reikalingas. Kur kas sunkiau bent kokią vietelę po saule užimti tokiuose milijoniniuose miestuose kaip Maskva ar Niujorkas. Ten konkurencija žvėriška, bet ir pinigai – žvėriški.

Tačiau viskas turi savo kainą. Dabar mudu niekieno netrukdomi sėdime ir plepame, o Niujorke ar Maskvoje to negalėčiau sau leisti, nes kur nors krūmuose lindėtų žmogus su aštuoniolika kilogramų sveriančiu teleobjektyvu ir lauktų, kol pasikrapštysiu nosį. Vien tam, kad vėliau parašytų, jog Rumšas pietų metu vartoja kokainą... Lietuvoje ramu. Visi gyvename emociniame nestabilume, tačiau mums visiems sudarytos vidutinio, tačiau saugaus gyvenimo galimybės (šypsosi).

Kam reikalingi lietuvių aktoriai? Niekam! Aktorių pilna visur. Savų. Vienintelis dalykas, kuriuo dar galime sudominti, tai – mažesni honorarai. Gyvename savo kaimelyje, čia ir dirbkime – miestai jau užimti. Nežadu visą gyvenimą būti vien tik aktoriumi – tai pernelyg didelė prabanga. Jau ir dabar neužsiimu vien tik aktoryste: įgarsinu filmus, vedu renginius, dirbu televizijoje, esu prodiuseris (su draugais esame įsteigę kompaniją „Friends Production“). Tik daug ir visko darant galima tikėtis pasiekimų.

– Yra skirtumas, kokią televizijos laidą vesti?

– Kad tu žinotum, kaip man patiko laikas, kai buvau gyvenimo būdo laidos vedėjas! Toks jausmas, kad su žurnalistais atsidūriau vienoje barikadų pusėje ir gavau diplomatinę neliečiamybę – apie mane nekūrė laidų, nerašė straipsnių. O juk kaip tik tuo metu mano gyvenime vyko audringiausi įvykiai, patys ryškiausi ir žiniasklaidą labiausiai dominantys pokyčiai...

Esu sulaukęs ir pasiūlymų, kurių džiaugiuosi nesiėmęs. Tai į gastroles išvažiuodavau, tai filmuodavausi – lyg koks angelas sargas būtų mane saugojęs: kai vėliau pamatydavau, į kokius šūdprojekčius buvau kviečiamas, baisu pasidarydavo. Vakaruose tokiems, kaip aš, darbus atsirinkti padeda agentai, o Lietuvoje tenka pasikliauti nuojauta. Vieną kitą kartą nudegi, paskui supranti, su kuo verta dirbti, su kuo – ne, kuo pasitikėti, kuo – nėra prasmės.

Buvo laikas, kai dirbau daug ir viską, tačiau dabar jau turiu teisę atsisakyti. Aktorė Eglė Gabrėnaitė yra sakiusi, kad iki trisdešimties privalai imtis visko, ką tau siūlo. Sakyti „ne“ aš pradėjau truputį anksčiau nei trisdešimties, bet pritariu, kad karjeros pradžioje reikia griebti viską.

– Esi vienas iš aktorių, kuriems, atrodo, kasdienė rutina – tikrai nė motais?

– Nepastovumas mūsų gyvenimuose ir yra didžiausia rutina. Kartais galvoji: kokia būtų nerutina, jei tektų kasdien nuo aštuonių iki penkių darbe sėdėti (juokiasi). Tai būtų kažkas naujo, stabilaus – be jokio bėgimo. Gal ir sunku patikėti, bet visiškai nenorėčiau gyventi Vilniaus centre – per daug žmonių, pažįstamų veidų, per daug triukšmo. Gyvenu pačiame Fabijoniškių gale, prie miško, ir svajoju: kada gi galėsiu kojas ant nuosavo žolės lopinėlio išmesti ir nuogas žolę pjauti.

– Pasistatysi namą, tada teliks medį pasodinti ir sūnų užauginti!

– Aš visą girią pasodinsiu! O štai kaip su sūnumi – nežinau. O jei vien mergaitės bus (juokiasi)?..

– Namai – darbas, darbas – namai ir vėl – darbas. Primeni maratono bėgiką, tik štai atspėti, koks to bėgimo tikslas, nelengva.

– Yra žmonių, kuriems patinka lakstyti po stadionus, o man tai būtų pernelyg nuobodu. Man reikia bėgti miškais, per kalnus – aukštyn, žemyn. Lygiai taip pat bėgu ir per gyvenimą: jame daug kontrolinių punktų, tačiau finišo kol kas nematau. Ir ačiū Dievui, kitaip būtų neįdomu. Neseniai klausiausi amerikiečio Cee Lo Green albumo, kurio intro skamba: „Žmonės manęs klausia, ką aš veikiu. O aš atsakau: „Ką noriu, tą ir veikiu.“ Čia tai žodžiai! Kai sutikęs nepažįstamąjį galėsiu drąsiai pasakyti: „Kuo noriu, tuo ir užsiimu“, žinosiu, kad iki finišo man trūksta nebent plastinės operacijos (kvatojasi). Bet gyvenimas tuo ir žavus, kad nežinai, kada tai nutiks.

Svajoju apie dieną, kai virš mano galvos nustos kabėti Damoklo kardas – toks gryno lietuviško plieno. Reikia turėti daug kantrybės ir energijos, kad turėtum stiprią motyvaciją gyventi ir dirbti Lietuvoje. Kas yra normalus gyvenimas? Normalu prireikus nusipirkti naujus batus, normalu turėti galimybę rinktis, į kokį koncertą – „Metallicos“ ar Eltono Johno – eiti, kokį spektaklį, nepaisant bilieto kainos, pažiūrėti. Štai jums ir laisvė! Deja, Lietuvoje žmonės kol kas dažniau svarsto, kaip namuose įstatyti naujus langus, kad už šilumą reikėtų mažiau mokėti, kaip nusipirkti automobilį, kuris mažiau degalų „rytų“. Visi gyvename taupymo režimu. Aš – lygiai toks pats, ir mane tai erzina.

– Gimus dukrytei, bėgimo tempas šiek tiek sulėtėjo?

– Teatre turėjau mėnesio tėvystės atostogas – uhu (juokiasi)! Žinoma, tokios „atostogos“ nė iš tolo neprimena tikrųjų. Manau, pirmą mėnesį abu tėvai privalo būti kuo arčiau kūdikio ir vienas kitam kaip įmanoma labiau padėti. Lenkiu galvą prieš visas mamas, kurios vienos užaugina vaikus, – man protu nesuvokiama, kaip tai jos padaro. Dviem yra sudėtinga, o ką kalbėti apie vieną?!

Vaikas – didžiausia dovana ir sunkiausias darbas. Gimus kūdikiui gauni patį sudėtingiausią biocheminį darinį planetoje, prie kurio nėra pridėta net mažiausios instrukcijos. Perki telefoną ir gauni enciklopedijos storio knygelę, o mes juk kalbame apie gyvą žmogų! Kur jo instrukcija?
Reikia skaityti daug protingų knygų, patarimų. Niekaip nesuprantu žmonių, kurie mano turį užtektinai žinių vaikui užauginti. Pasaulis taip greitai žengia į priekį, kad tik spėk gaudytis, kaip viskas keičiasi.

Būtų kvaila manyti, kad niekas dar neištyrinėjo ir nesugalvojo, kokių psichologinių procesų vyksta vaikui augant, ką reikėtų daryti, kad jis užaugtų kūrybingas, laisvas, mažiau kompleksuotas. Ir nėštumo metu su Eva daug skaitėme, domėjomės, gilinomės, ir dabar tai darome – vaje, kokios tos knygos storos. Vaiko auginimas prilygsta aukštojo mokslo studijoms.
Noriu būti geras tėtis, bet ar tai išeis – parodys laikas. Darau viską, stengiuosi nekartoti klaidų, kurių galbūt darė mano tėvai, ir viliuosi, kad man pavyks.

– Prieš penketą metų sakei, kad pasirinkęs aktorystę bent dėl galimybės išsimiegoti gali būti tikras. Dabar tuos žodžius mielai atsiimtum?

– Štai šitą momentą tada kalbėdamas aš praleidau (kvatojasi)! Bet ir tai praeis: mačiau, kaip kurso draugai kūrė šeimas, augino vaikus, lūžinėjo, kai vaikai buvo visai mažiukai. Ir pats lūžinėju, bet nė už ką neiškeisčiau nė vienos dabartinio savo gyvenimo akimirkos. Žinoma, ramiu dabarties etapo nepavadinsi. Nuolat ieškai priežasčių, kodėl vaikas verkia, kodėl dabar verkia, be perstojo giliniesi į pasekmes. Sudėtingiausia turbūt ir yra tai, kad dažnai nesupranti, kodėl kūdikis elgiasi vienaip ar kitaip. Laimei, dabar jau suprantu, kaip skiriasi dukros verksmas, kai nori valgyti. Taip ir gyvename: bandome vieni kitus suprasti. Galų gale tarp verksmų pamatai vaiko šypseną ir ji tave visiškai nuginkluoja.

– Kasdien pabudęs iš naujo ir iš naujo svarstai, kaip teisingai susidėlioti prioritetus?

– Laimei, esame dviese ir visus darbus dalijamės. Čia – ne Holivudas, neturiu suplanuotų aštuonių filmų, man nereikia pusę metų skraidyti tarp Romos ir Taibėjaus ir palikti šeimos vienos. Kol kas galiu drąsiai pasakyti, kad man sekasi viską suderinti. Neseniai skaičiau, kad išsiskyrė mano viena mylimiausių pramogų pasaulio porų Katy Perry ir Russellas Brandas – kaip man dėl jų gaila. Ir išsiskyrė tik todėl, kad nesutapo prioritetai: ji norėjo siekti karjeros, jis – vaikų.

– Dėl panašių priežasčių iširo ir pirmoji tavo santuoka?

– Abu buvome jauni, abu siekėme karjeros, tačiau mūsų darbai labai skyrėsi. Žinau, kad visi mano santykiai nueitų šuniui ant uodegos, jei šalia esantis žmogus dirbtų darbą nuo aštuonių iki penkių. Su manim neįmanoma gyventi, jei turi normalų darbą, – tikrai neleisiu Evai dirbti ko nors panašaus. Kai susipažinome, ji dirbo klubo „Pacha“ vadove – tada net ir aš stebėjausi, kaip galima iš darbo grįžti penktą ryto (juokiasi). Tačiau kol kas anksti sukti galvą, kaip bus, kai Evai reikės grįžti į darbus. Kol kas namuose turime penkis kilogramus sveriančią valdybos pirmininkę, kuri viską už mus sprendžia.

– „Valdybos pirmininkė“ pareguliuoja ir jųdviejų santykius?

– Trumpam reikia pamiršti žodžių junginį „dviejų žmonių santykiai“. Kol kas su Eva įsidarbinome savotiškame uabe ir šiuo metu mums – bandomasis laikotarpis. Nėra lengva: juk dar visai neseniai rūpinomės vienas kitu, o dabar rūpinamės vaiku. Reikia stengtis suprasti vienam kitą ir nusiraminti: tai praeis.

– Pokalbiams apie vestuves juo labiau nelieka laiko?

– Kol kas šis klausimas nėra mūsų „top dešimtuke“. Abu turime nemažai patirties, todėl kad būtume šeima, mums nereikia santuokos rūmų patvirtinimo. Šeimą reikia jausti širdyje, o ne skaityti apie ją popieriuje.