„Nors žiema, man tai – derliaus nuėmimo šventė. Daug dalykų, kurie buvo daryti pernai, užpernai, pagaliau išeina į gyvenimą“, – džiaugiasi rašytojas, teatro ir kino režisierius Vytautas V. LANDSBERGIS (63). Ką tik pasirodė jo romanas „Bevardžio sagos“ ir jau į spaustuvę atiduota knyga vaikams apie (ne)eilinį ežį Kepežį, kuris išeina padėti užpultiems kaimynams. O kine – net dvi premjeros: animacinis filmas „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“ ir dokumentinis filmas apie muzikologę Zitą Kelmickaitę.
Ar neramu savo darbus paleisti į savarankišką gyvenimą?
Greičiau smalsu, kaip jiems seksis. Tarsi išvedi savo vaiką į kiemą visiems parodyti ir nerimauji, ką apie jį pasakys: „Oi, koks gražus!“ ar „Na, kokia čia bjaurybė...“ Bet su amžiumi jau supratau, kad daug svarbiau, ar tavo kūrinys – filmas, knyga – tikrai atitiks tai, ką nori papasakoti. Bėgiodamas vien paskui žmonių nuomones, galų gale pats pasimesi ir nežinosi, ką darai šiame gyvenime.
Kaip išbalansuojate tarp vaikiškų temų ir rimtų, suaugusiesiems skirtų romanų?
Nejaučiu didelio skirtumo: rašydamas vaikišką knygą galvoju, kad ją skaitys tėvai, todėl turiu paliesti ir juos. O knyga suaugusiesiems turėtų būti įdomi ir jaunam žmogui ar paaugliui, kad paskatintų jį skaityti. Pamenu, mano pirmoji knyga „Rudnosiuko istorijos“ buvo skirta sūnui Gabrieliui. Jam tada buvo aštuoneri. Aš Gruzijoje studijavau kino režisūrą ir į Lietuvą rašydavau ilgus laiškus. Sužinojęs, kokių įvykių ar juokų jo gyvenime nutiko, parašydavau smagią, absurdišką ar pamokančią istoriją.