Vytauto Kernagio sūnus mini tėvo mirties metines: „Gautos jo pamokos išliks amžinai“

Šiandien maestro sūnus, Vytautas Kernagis jaunesnysis, pasidalijo skambia is žodžiais: „Galima protestuoti PRIEŠ, o aš protestuoju UŽ. Taip mokė mane tėvas. Šiandien 9-eri metai, kai Vytautas Kernagis savo mintimis dalijasi anapilyje. Tačiau gautos jo pamokos išliks amžinai.“

Vytautą Kernagį daugelis prisimena, kaip dainuojamosios poezijos ir patriotiškumo simbolį. Jo įnašas į lietuvių kultūra yra neapčiuopiamas.

Žmonės.lt siūlo prisiminti šviesiausias garbaus atminimo žmogaus gyvenimo akimirkas.

Jaunystėje V.Kernagis studijavo aktorystę Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, o Maskvos valstybiname meno institute mokėsi estrados režisūros. 1966 metais maestro muzikanto duonos atsikando vienoje pirmųjų big-bito grupių. Anuomet grupės pavadinimas buvo „Aisčiai“.

Augdamas ne tik kaip žmogus, bet ir kaip asmenybė Vytautas Kernagis visiškai atsidavė muzikai ir savo, kaip kūrėjo daliai. Būtent jis pirmasis įrašė pirmąją tokios jam širdžiai mielos dainuojamosios poezijos vinilinę plokštelę. Iš viso jų jis išleido šešias: „Baltojo Nieko dainelės”, „Akustinis”, „Kabaretas „Tarp girnų““, „Abėcėlė”, „Baltas paukštis”.

Vytautas Kernagis buvo iš tų atlikėjų, liaudies dainių, kurie puikiai moka augti drauge su kultūra, prisitaikyti prie pokyčių. Išlaikydamas savitą stilių jis įsiliedavo ir į populiariąją kūrybą. 2002 metais su grupe „Skamp“ maestro įrašė hitu tapusią dainos „Mūsų dienos kaip šventė“ versiją.

Šviesaus atminimo Vytautas Kernagis nebijojo iššūkių. Jis filmavosi lietuvių kino juostose, leidosi į keliones po Europą. Savo kimiu, užburiančiu balsu prikaustydavo Vokietijos, Kanados, JAV, Austrijos ir kitų šalių publiką.

Televizijoje Vytautas Kernagis vedė įvairius projektus: „Paskutinį šansą“, nuotykių realybės šou „Robinzonai“ bei „Džiunglės“, žaidimą „Kas laimės milijoną?“.

Už nuopelnus Lietuvai tuometinis prezidentas Valdas Adamkus Vytautui Kernagiui 2002 m. įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžių. 2007 jis gavo nacionalinę „Meno ir kultūros“ premiją.

Vytautas Kernagis nuo sunkios ligos mirė 2008 metais. Laidotuvių dieną suplaukusios gerbėjų minios dar kartą įrodė, koks šis žmogus buvo mylimas. Savo publiką ne ką mažiau mylėjo ir maestro.

Prieš pat mirtį Vytautas Kernagis viename iš paskutiniųjų interviu su žurnalu „Žmonės“ sakė: „Mirties nebijau, bijau skausmo. Mintys pralėkė žaibišku greičiu: per gyvenimą padariau užtektinai, kad mane prisimintų, namą beveik pastačiau, medžio nepasodinau, bet dar suspėsiu, vaikus užauginau. Viskas tvarkoj, bijoti mirti nėra dėl ko. O štai skausmo išsigandau. Net ir žmonai pasakiau, kad nenoriu mirti skausme ir kančioje.

Tačiau kur kas dažniau pagalvodavau apie kai ką kita. Įsivaizduokime, kad yra rojus ir pragaras. Kas lemia, kur tu eisi? Tikėjimas į Dievą, jei buvai geras katalikas ar protestantas? Galbūt. Vieną dieną sumąsčiau: kad ir kokia religija būtų, ji padeda žmogui daryti gerus darbus ir trukdo daryti blogus. Matematika paprasta: jei gyvenimo pabaigoje išaiškėja, kad padarei daugiau gerų darbų, keliauji į rojų, jei blogų, tavo kelias veda į pragarą. Esu padaręs blogų ir labai blogų dalykų, tačiau nemažai ir gero. Visą savo gyvenimą norėjau, siekiau, stengiausi, kad žmonės būtų jautresni, žmogiškesni, netgi linksmesni. Todėl manau, kad atėjus laikui visiškai ramiai pamojuosiu ranka ir pasakysiu: „Iki pasimatymo, brangieji!“

Tokiu, kokiu norėjo, Vytautas Kernagis ir liko. Visų lietuvių širdyse jis iki šiol užima svarbią vietą, o jo pamokomis vadovaujasi ne tik šeima, tačiau su džiaugsmu jas prisimena ir visi kada nors pažinoję žmonės.