Vytauto Kernagio žmona Dalia Kernagienė: „Mes kūrėme gyvenimą“

Dalia Kernagienė ir Vytautas Kernagis / Žurnalas „Legendos“
Dalia Kernagienė ir Vytautas Kernagis / Žurnalas „Legendos“
Žurnalas „Legendos“
2021-04-08 17:59
AA

Šią gegužę Vytautui Kernagiui būtų suėję  70-dešimt, tačiau jis visada liks 56-erių. Daugiau kaip prieš trylika metų žinia apie netikėtą garsiausio Lietuvoje dainuojamosios poezijos atlikėjo, televizijos veido, renginių vedėjo ligą visiems trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus. Ką jau kalbėti apie jo žmoną Dalią Kernagienę, kuriai iki šiol trūksta stiprių Vyto apkabinimų, pašėlusio gyvybingumo ar tylaus buvimo šalia. Išskirtinis interviu su D.Kernagiene – ką tik pasirodžiusiame naujausiame žurnale „Legendos“.

Jei skaičiuotume nuo sutuoktuvių, su Vytautu Kernagiu kartu buvote 33 metus. Daugiau nei pusę jo gyvenimo.

Prieš tai dar beveik trejus metus draugavome, per tą laiką jis pabuvo kariuomenėje, rašė laiškus kasdien, grįžo. Tik skaičiai man visiškai nieko nereiškia. Kiek laiko esu be jo, irgi neskaičiuoju, bet kiti priverčia – kovo 15-ąją suėjo trylika metų.

Kuo šis laikas jums kitoks?

Iš pradžių buvo šokas, nes kad mirtų Kernagis... Kaip sakoma, žinai, kad mirsi, bet netiki – atrodo, tik kitiems tai nutinka. Porą metų negalėjau su tuo susitaikyti, nes jis man atrodė kaip pati gyvybė. Eidavau į kapines ir kalbėdavausi su juo. Man reikėjo tokios sąlyginės ramybės, nesinorėjo viso to paleisti. Po kurio laiko į šį namą atsikraustė vaikai: iš pradžių Vytukas su šeima pagyveno, paskui Eglė.

Tai buvo Kernagio mėgstama vieta, čia jis dažnai anksčiau atvažiuodavo, nors stovėjo tik sukritęs namelis teatralų soduose. Aktoriai – ką daugiau jie galėjo pasidaryti... Bet kiek čia Vyto vakarų praleista! Kūrendavo laužą, žolę pjaudavo, pavasarį pasidegindavo, nes to reikėjo scenai. Kartais atvažiuodavo su kokiu draugu, kartais vienas sėdėdavo arba vaikai prisijungdavo – gyvenome šalia, pėstute vos penkiolika minučių. Žodžiu, vieną dieną jis sako – statysime namą. O kai surentėme tą dėžutę, Vytas sužinojo, kad serga.

Turbūt paskutinį kartą prieš tą lemtingą naktį reanimacijoje ilgai laikė mano ranką, nemokėjo atsiprašinėti, niekam nėra lengva. „Ačiū, kad atlaikei.“ Tiek. Kalbėjomės apie planus, tikėjomės. Statėme namą, bet iš tiesų tai kūrėme gyvenimą iš naujo, nors puikiai supratome padėtį. Viską suvoki kitaip, kai imi vesti sąskaitas su savimi.

Ar visada vienas į kitą kreipdavotės pavardėmis? Iš kur toks įprotis?

Jaunystėje vadindavau jį Vytu. Kai dar draugavome, vadindavo meiliau. Bet mano pavardė tokia mažybiška, o jis, kaip visada, velnių priėdęs, jam taip tiesiog įdomiau pasirodė. Iš visko jis darė juokus. Pamenu, kai jo diplominius spektaklius žiūrėjau konservatorijoje – nors ir kokį vaidmenį atlikdavo, vis tiek su humoru. Jam kitaip neišeidavo. Tai tada ir aš jį pradėjau Kernagiu vadinti – ne iš pykčio, tiesiog taip išėjo. Šuopytė liko tarsi mano pravardė.

Visas interviu su Dalia Kernagiene – naujausiame žurnale „Legendos“.

Jame taip pat rasite:

  • sugriautą mitą apie sovietmečiu garbintą Teofilį Tilvytį
  • interviu su rašytoju Kaziu Saja ir dainininke Judita Leitaite
  • pasakojimus apie Mariją Rožę Radvilienę
  • apie paskutinį „Lusitanios“ reisą
  • apie cirko primadoną Jadvygą Stankutę-Ramanauskienę
  • kino žvaigždės Nastassjos Kinski dramas ir kitas legendomis virtusias istorijas

Žurnalą „Legendos“ verta užsiprenumeruoti. Daugiau informacijos ČIA.

Dalia Kernagienė ir Vytautas Kernagis / Žurnalas „Legendos“