Vytauto Šapranausko mirties metinės: kolegų ir bičiulių prisiminimai

Minėdami pirmąsias V.Šapranausko mirties metines, paprašėme jo bičiulių ir kolegų pasidalinti prisiminimais ir mintimis apie talentingąjį aktorių ir televizijos laidų vedėją.

Vitalijus Cololo: „Jį išsiurbė tuštuma“

Aktorius ir puikiai televizijoje žinomas veidas Vitalijus Cololo portalui Žmonės.lt pasakojo, kad V.Šapranauską prisimena dažnai, mat jiedu buvo geri bičiuliai, kartu ne tik sukūrę daug personažų, bet ir įgyvendinę ne  vieną televizijos projektą.

„Labai dažnai su kolegomis jį prisimename – kol nebuvo iškeliavęs Anapilin, taip dažnai jo neminėdavome kaip dabar. Neretai gyvenime taip nutinka, kad žmogų vertinti, apie jį kalbėti pradedama labiau tada, kai jo jau nebėra“, – atsidūsta jis.

„Kokį pusmetį buvo kažkaip nesuvokiama, kad jo jau nebėra, – sako Cololo ir tuoj pat priduria: – Šapro iki šiol visur yra daug, nes už jį kalba jo darbai: kiek jo sukurta personažų, kiek suvaidinta spektaklių!“

V.Cololo atsiminė, kad kartu dirbti jiems buvo vienas malonumas – anot jo, kai jau pradėdavo „bajeriuoti“, tai pabaigos nesimatydavo.

„Su juo mudu kartu dirbome maždaug aštuonerius metus, sukūrėme nemažai laidų. Turiu jų įrašus, teko kai ką ir peržiūrėti, atsiminti. Tai buvo žmogus, su kuriuo beprotiškai įdomu improvizuoti. Mudu galėdavome statyti „humoro piramidę“ – jeigu pradėdavome su Šapru pokštauti, tai žodis po žodžio ir įsivažiuodavome kaip reikiant“,  – su šypsena bičiulį atsiminė Vitalijus.

Paklaustas, ar prisimena paskutinį judviejų susitikimą, V.Cololo papasakojo apie skrydį į Londoną, kuriame taip ir neįvyko judviejų vyriškas pasisėdėjimas prie alaus bokalo.

Šapro iki šiol visur yra daug, nes už jį kalba jo darbai: kiek jo sukurta personažų, kiek suvaidinta spektaklių!

„Paskutinįkart mudu buvome susitikę likus kiek daugiau nei savaitei iki tos dienos, kai jį rado. Skridome į Londoną darbo reikalais. Planavome per tas kelias dienas Londone susitikti, bet abu buvome užimti, todėl susitikome tik jau skrisdami atgal. Jis pasakė, kad daug kartų buvo Londone, tačiau pagaliau čia nusipirko didelį puodelį kavai“, – V.Šapranauską pradžiuginusį pirkinį atsiminė Vitalijus.

V.Cololo tikino, kad V.Šapranauskas nebuvo iš tų žmonių, kurie pultų atvirauti ir skųstis: „Jis svetimų žmonių apskritai neprisileisdavo, o kadangi mudu buvome tiek metų pažįstami, tai susitikdavome kaip paprasti geri bičiuliai. O juk kai pasimatai su draugu, tai jeigu ir būni prieš tai blogesnės nuotaikos, ji iškart pagerėja, todėl sakyti, kad kažką pastebėjau įtartino, tikrai negaliu.“

V.Cololo teigė, kad jo bičiulį žengti tokį žingsnį galėjo pastūmėti būtent vidinė tuštuma, anot Vitalijaus, kelis kartus V.Šapranauskas buvo užsiminęs, kad tam tikri darbai tiesiog siurbdavo iš jo energiją, bet neteikdavo pasitenkinimo.

„Manau, kad jis buvo labai pavargęs jau kokius 2–3 paskutinius savo gyvenimo metus, nes išties daug dirbo. Man rodos, jį išsiurbė tuštuma. Kartą, kai dirbome kartu viename projekte, jis man pasakė, kad norėtų, jog viskas kuo greičiau baigtųsi, nes jis jam nieko neduodąs naudingo, o tik išsiurbiantis energiją“, – prisiminė Vitalijus.

Larisa Kalpokaitė: „Jis buvo puikus partneris“

Teatro ir televizijos serialų aktorė Larisa Kalpokaitė pasakojo, kad Vytautą pažinojo nuo pirmojo studijų kurso Muzikos akademijoje. Kai buvo studentai, Larisa kartu su Vytautu ir režisieriumi Romu Lileikiu ruošė bendrą programą: jiedu skaitė ir dainavo Romo eiles. Po šios pažinties Larisa ir Vytautas dar ilgai bendravo pasibaigus studijoms.

„Jaunystėje Vytautas buvo labai gražus, spontaniškas, turėjo gerą balsą, dainavo, skambino gitara. Labai gerai jau tada pasakojo anekdotus, visada priversdavo mus juoktis. Šiaip buvo labai jautrus ir buvau liudininkė jo tokios neteisybės, kuri jį ištiko. Vytą esu mačiusi verkiantį“, – portalui Žmonės.lt sakė L.Kalpokaitė.

Aktorė prisipažino, kad ryškiausi prisiminimai apie Vytautą – iš repeticijų Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, kuomet repetavo „Galilėjų“.

„Mano galva, jis režisieriui Rimui Tuminui buvo kaip idėjų generatorius, jis niekada nelaukdavo, ką Tuminas jam pasakys ir kokią mintį jam mestels. Jis pats įsijausdavo į vaidmenį, praktiškai visada pataikydavo. Būdavo įdomu šį procesą stebėti. Vytautas buvo labai kūrybingas, spontaniškas ir labai greitai besiorientuojantis erdvėje ir situacijoje. Galbūt dėl to jam būdavo daug kas atleidžiama“, – kalbėjo aktorė.

L.Kalpokaitė atviravo, kad V.Šapranauskas buvo puikus partneris scenoje. „Teatre yra partnerių, kurie dirba dėl savęs, kiša save į priekį, nepadeda šalia esančiam, kartais net trukdo, o Vytautas – ne. Jis buvo komandinis žmogus ir tuo pačiu labai ryškus individualistas. Jis buvo toks ir ne kitoks. Jis visada išsiskirdavo iš bendros masės. Kaip partneris, jis buvo labai geras“, – teigė L.Kalpokaitė.

Nomeda Marčėnaitė: „Jis mokėjo paslėpti savo sielą“

Menininkė Nomeda Marčėnaitė, paprašyta pasidalinti prisiminimais apie V.Šapranauską, negailėjo jam gražių žodžių ir tikino, kad dažnai jį atsimenanti, kaip ir šviesaus atminimo maestro Vytautą Kernagį. Anot jos, ypatingų žmonių neįmanoma pamiršti.

„Mes bendravome televizijoje – labai draugiškai ir šiltai. Jeigu kokioje laidoje tekdavo susidurti, jis labai greitai „pagaudavo“, kaip kas vyksta ir sugebėdavo prisiderinti. Kaip tik prieš keletą dienų kalbėjomės apie Šaprą ir sakiau, kad tas paviršiuje jo rodomas būdas – šmaikštumas, paprastumas – manęs neapgavo, nes visada sakiau, kad jis turi ne vieną sluoksnį ir buvo labai sudėtinga asmenybė. Jis iš tų žmonių – pavadinkim juos imitatoriais – kurie labai moka paslėpti savo sielą“, – sakė Nomeda.

Nomeda neabejoja, kad visiems žmonėms sunku susitvarkyti su vidiniu pasauliu, to turėtų mokytis kiekvienas, kad išvengtų depresijos ar net minčių apie savižudybę.

„Akivaizdu, kad jam buvo sunku, bet tik kvaileliams turbūt viskas lengva. Kuo sudėtingesnė, intelektualesnė asmenybė, tuo jai kyla daugiau klausimų, emocijų. Turbūt su tomis emocijomis jis ir nesusitvarkė. Baisiai gaila, kad tokie žmonės pasitraukia iš gyvenimo ir palieka mus našlaičiais...“ – teigė menininkė, įsitikinusi, kad aktoriaus netektis šiek tiek palietė kiekvieną, kuris juo domėjosi.

Marijonas Mikutavičius: „Gabus ir talentingas žmogus“

Dainininkas ir televizijos laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius apie V.Šapranauską atsiliepė vyriškai santūriai – anot jo, apmaudu, kad taip pasibaigė žinomo aktoriaus gyvenimas, tačiau žvalgytis atgal nebėra prasmės.

„Jis buvo žmogus kaip ir visi kiti – ir su savo gerais bruožais, ir su savo silpnybėmis. Nemėgstu, kai mes gniuždome žmones, kai jie gyvi ir puolame aukštinti, kai jie jau mirę. Neliaupsindamas galiu pasakyti, kad jis buvo gabus ir talentingas žmogus“, – sakė M.Mikutavičius.

Gediminas Girdvainis: „Dažnai apie jį pagalvoju...“

„Kartu vaidinome Michailo Lermontovo „Maskarade“, Rimo Tumino režisuotame „Nusišypsok mums, Viešpatie“ – patyriau nenusakomą malonumą dirbdamas kartu su juo. Vytautas visada turėdavo idėjų, minčių, pasiūlymų. Žavėjo jo inteligencija, povyza – jis tiesiog tapdavo tikru spektaklių herojumi“, – portalui Žmonės.lt sakė aktorius Gediminas Girdvainis, paprašytas pasidalinti prisiminimais apie V.Šapranauską.

„Prisiminimai tik patys gražiausi... Ir man taip gaila, taip gaila... Tokių aktorių labai trūksta teatre...“ – atsidūsta jis.

Aktorius prisipažino, kad jau kuris laikas Anapilin iškeliavusį kolegą V.Šapranauską jis prisimenantis kone kasdien. „Dažnai jį atsimenu, o ypač pastaruoju metu – net nežinau, kodėl. Vis man mintys apie jį galvoje šmėsteli. Vis pamąstau, kad jam buvo labai sunku išėjus iš teatro ir tiek daug savo laiko skyrus šou bizniui – mano nuomone, ten kelias labai labai slidus. Vieną TV projektą keitė kitas... Kai pagalvoju, turbūt jis jautė labai didelę įtampą valandų valandas stovėdamas prieš kameras“, –  svarstė G.Girdvainis.

Jo teigimu, būtent teatre V.Šapranauskas atrasdavo ramybę, atrodydavo užtikrintas ir sėdintis savosiose rogėse.

Prisiminimai tik patys gražiausi... Ir man taip gaila, taip gaila...

„Kai jis vienu metu buvo trumpam sugrįžęs į teatrą, mačiau, kad jis labai išsibalansavęs – tarsi viena koja ten, o kita – kitur. Pagalvojau – Dieve, kaip gerai buvo, kai jo gyvenime dominavo teatras: visada būdavo formoj, susikaupęs, susikoncentravęs į vaidmenį. Jokių jokių išsiblaškymų...“ – tikino jis.

G.Girdvainio teigimu, tik Vytauto nepažinoję žmonės, kurie matydavo jį tik televizijos ekranuose, galėjo galvoti, kad jis – paviršutiniškas.

„Teko keliskart tik dviese pasikalbėti ir tada pamačiau visai kitą žmogų. Vis pagalvoju apie paskutinį jo skambutį – tada buvau išvykęs ir neatsiliepiau. Mudu taip ir nebepasikalbėjome – po kelių dienų sužinojau apie jo mirtį...“ – liūdnai atsiminė G.Girdvainis.

Pokalbiai 8-800 linija yra nemokami.