Kernagis, kurį prisimename. Kernagis, kurio nepažįstame. Kernagis, kurio trūksta. Ant šių polių pastatytas režisieriaus Andriaus Lekavičiaus dokumentinis filmas „Kernagis“ suteikė progą šiek tiek praskleisti kulisus į menininko Vytauto Kernagio gyvenimą ir pažinti žmogų. Tokį, kokį pažino tik artimiausi: žmona kostiumų dailininkė Dalia KERNAGIENĖ (70), sūnus kultūros vadybininkas, politikas Vytautas KERNAGIS (45) ir dukra televizijos bei radijo laidų vedėja, VŠĮ Vytauto Kernagio fondo vadovė Eglė KERNAGYTĖ-DAMBRAUSKĖ (38).
Tikra tiesa: apie maestro lyg ir viską žinome, bet ar tikrai jį pažįstame?
Eglė: Prieš maždaug ketverius metus atėjęs pristatyti savo idėjos Andrius Lekavičius buvo ne vienintelis, kuris siūlė kurti filmą apie Kernagį. Bet išgirdus jo mintis apėmė pojūtis, kad turi būti gerai. Režisierius pasirodė šalto proto, ne per daug sentimentalus ir, svarbiausia – norėjo kurti ne per liūdesį, išgyvenimus ir skaudžius virsmus, o tarsi iš arčiau pažvelgti į Vytautą Kernagį. Šis filmas – apie gyvenimą. Galimybė pažinti ne žvaigždę, mėtančią į dangų konfeti, o tą, kuris kartais išgyvendavo, kad nėra darbo, o kartais pabėgdavo su draugais į gamtą švęsti gyvenimo.
Vytautas: Aš nemažai dalyvavau renkant archyvą filmui – ne tik Lietuvoje, ieškojau ir Amerikoje. Daug archyvinių vaizdo įrašų pats nebuvau matęs: kur Eglės dar nėra, o man gal tik kokie šešeri metai, kur veiksmas vyksta dar pirmajame vieno kambario mūsų bute Antakalnyje. Tiesa, režisierius tikėjosi, kad bus daug archyvinės medžiagos iš 1980 ar net 1975 metų – dainuojamosios poezijos pradžios laikų. Bet tada nei radijas, nei televizija Vytauto Kernagio netransliavo, nerodė, bijojo jo dainuojamų dainų tekstų ir paslėptų prasmių. O buitinių vaizdo kamerų niekas dar neturėjo, tad to laiko įrašų nėra. Daugiau jų atsiranda gal tik nuo 1983-iųjų. Žinoma, ar filmas patiks, priklauso ir nuo žiūrovų lūkesčių. Jeigu jie tikisi pamatyti nuogą po sodą bėgiojantį ir arabiškai kalbantį Kernagį, tai to nebus (juokiasi).
Eglė: Taip, šitais kadrais nesidalysime (juokiasi). Žmonės Kernagį matydavo ant scenos išsikvepinusį, gražiai susišukavusį, pasipuošusį mamos išlygintais marškiniais... O mes matėme buitiškesnę ir ne visada vien linksmą jo pusę.
Vytautas: Apskritai tėtis buities nelabai rodydavo. Sakydavo, kad yra tam tikra riba, iki kurios normalu apie artistą ką nors žinoti, ir už kurios jau yra tabu. Mes tą ribą šiek tiek paslinkome, sutikdami parodyti, koks jis buvo namuose, kasdienybėje.