Vytenis Partikas atskleidė šokiruojančią tiesą apie mamos laidotuves – to nelinkėtų niekam: „Ar tai žmogiška?“
Plaukų stilistas Vytenis Partikas praėjusią vasarą neteko vieno brangiausių žmonių – mamos Rasinos. Šis laikotarpis garsiam vyrui tapo ne tik emociniu, bet ir biurokratiniu išbandymu, mat jo brolis Vaidotas tuo metu Alytaus kalėjime atliko laisvės atėmimo bausmę. Naujienų portalui Žmonės.lt V. Partikas sutiko atvirai papasakoti apie skaudžius išgyvenimus ir sunkiai suvokiamą įkalinimo įstaigų tvarką, su kuria teko susidurti norint, kad brolis galėtų atsisveikinti su velione mama.
Visų pirma, žinomas vyras nori padėti tašką viešojoje erdvėje sklandančioms kalboms ir patikslinti informaciją apie savo brolio situaciją.
„Pirmiausia noriu labai aiškiai pasakyti – mano brolis šiuo metu yra laisvėje. Jis nėra kalinamas jokioje įkalinimo įstaigoje. Taip, neslėpsiu, jis atliko laisvės atėmimo bausmę Alytaus kalėjime, ir kai mirė mūsų mama, jis tuo metu buvo įkalintas. Tačiau šių metų liepą brolis buvo paleistas. Pats asmeniškai vykau jo pasiimti. Šiandien jis jau pradėjęs naują gyvenimo etapą: išvykęs į užsienį, sėkmingai dirba jam patinkantį darbą. Labai tikiuosi, kad jis vertins tai, ką turi, ir nebegrįš prie ankstesnių klaidų. Nesu žmogus, kuris teisina netinkamus poelgius vien todėl, kad juos padarė šeimos narys, tačiau tikiu, kad atlikęs bausmę žmogus turi teisę pradėti viską iš naujo ir neturėtų būti visą gyvenimą smerkiamas“, – kalbėjo V.Partikas.
Vietoj ramaus atsisveikinimo – dokumentų maratonas
Nors apie skaudžią netektį Vytenis viešai kalbėti vengė, šiandien jis jaučia poreikį pasidalinti tuo, ką teko išgyventi bandant išpildyti paskutinę pareigą mamai.
„Kai mirė mama, atrodytų, tokiu metu žmogui turėtų būti suteikta galimybė ramiai gedėti, pasirūpinti laidotuvėmis ir oriai išlydėti brangiausią žmogų. Tačiau mano situacija buvo visiškai kitokia. Vietoj ramaus atsisveikinimo turėjau pradėti tikrą kovą su dokumentais, prašymais, įvairiais reikalavimais ir finansiniais klausimais. Man buvo nepaprastai svarbu, kad į mamos laidotuves galėtų atvykti ir mano brolis. Juk tai buvo ir jo mama! Nesvarbu, kokių klaidų gyvenime jis padarė. Nusprendžiau padaryti viską, kad jis galėtų su ja atsisveikinti“, – prisiminė stilistas.
Pateikus oficialų prašymą Alytaus kalėjimui, paaiškėjo, kad to negana. Kadangi brolių pavardės skiriasi, Vyteniui teko įrodinėti giminystės ryšius: „Prasidėjo tikras dokumentų rinkimo maratonas: reikėjo gimimo liudijimų, santuokos ir ištuokos dokumentų, pavardžių pasikeitimą patvirtinančių įrodymų. Įsivaizduokite, ką reiškia tokioje situacijoje būti žmogumi, kuris ką tik neteko mamos. Širdyje – neapsakomas skausmas, o rankose – dokumentai ir pareiga įrodinėti šeimos ryšius.“
Tačiau didžiausią šoką V.Partikui sukėlė įkalinimo įstaigos finansiniai reikalavimai. Paaiškėjo, kad už kalinčio asmens atvežimą į laidotuves artimiesiems tenka susimokėti.
„Suprantu, kad galioja tam tikra tvarka, reikalingi pareigūnai, transportas, apsauga. Tačiau labiausiai mane sukrėtė aiškumo ir žmogiškumo trūkumas. Kreipiausi į darbuotojus, norėdamas sužinoti, kiek tiksliai kainuos brolio atvežimas. Ir čia prasidėjo absurdas – niekas negalėjo pasakyti konkrečios sumos! Buvo pasakyta, kad į brolio sąskaitą turiu pervesti maždaug 400 eurų. Aš klausiau: kiek tiksliai? Kaip ji apskaičiuojama? Tačiau atsakymo nesulaukiau. Susidarė įspūdis – jeigu pinigų nepervesiu, brolio tiesiog neatveš. Pagalvokite, mirė mama, reikia organizuoti laidotuves, o tu turi aiškintis, kiek sumokėti, kad kitas jos sūnus galėtų ją paskutinį kartą pamatyti... Ar tikrai tokia tvarka yra žmogiška?“ – teigė žinomas vyras.
Negavęs atsakymų iš darbuotojų, jis buvo priverstas kreiptis tiesiai į Alytaus kalėjimo direktorių. Tik paskutinę minutę prašymas buvo patenkintas, o brolis sutiko, kad išlaidos būtų padengtos iš jo paties „neliečiamos“ sąskaitos įkalinimo įstaigoje.
Atsisveikinimui – vos valanda, o į kapines nelydėjo
Nors brolį pavyko atvežti į šarvojimo salę, šeimos laukė dar vienas smūgis.
„Brolis buvo atvežtas vos maždaug vienai valandai. O į kapines jo vežti neleido! Man tai buvo dar vienas labai skaudus momentas. Suprantu apribojimus, bet mes kalbame ne apie pramogą ar atostogas. Kalbame apie paskutinį atsisveikinimą su žmogumi, kuris tave pagimdė ir užaugino. Aš privalėjau padaryti viską dėl savo mamos. Žinau, kaip ji mylėjo savo vaikus. Jeigu būčiau net nepabandęs suorganizuoti brolio atvykimo, niekada sau to nebūčiau atleidęs“, – sunkiai emocijas tvardo V.Partikas.
Vytenis viliasi, kad jo atvirumas atkreips atsakingų institucijų dėmesį į šią spragą sistemoje. Jo nuomone, įkalinimo įstaigos turėtų kur kas aiškiau ir operatyviau informuoti ištiktus nelaimės artimuosius apie tokių išvykų sąlygas bei tikslias išlaidas.
„Už kiekvieno tokio prašymo stovi ne tik kalinys. Ten yra šeima, skausmas, mirtis ir paskutinis atsisveikinimas. Noriu palinkėti, kad mano istorija paskatintų diskusiją, ar dabartinė tvarka yra pakankamai žmogiška. Nors išgyvenau labai sunkų laikotarpį, žinau viena – dėl savo mamos padariau viską, ką galėjau. Ir jeigu reikėtų, dėl jos visa tai pakartočiau, nes mama yra vienintelė. O visuomenės ir žiniasklaidos prašau vieno – prieš skleidžiant informaciją, pasitikrinti faktus. Mano brolis šiandien yra laisvas. O mamos netekties skausmas mūsų šeimoje liks visam gyvenimui“, – teigė V.Partikas.
