Vienu didžiausių šiuolaikinio kino filosofų ir poetų vadinamas vokiečių režisierius, aktorius Werneris Herzogas (77) nesibodi plebėjiškų malonumų: neseniai atrado „Kardashianų šeimą“ ir... „Žvaigždžių karus“.
Jis prisipažino žiūrįs Kardashianų šeimos šou („Mane visada veda smalsumas“, – sakė metras naujajame interviu leidiniui „Variety“). O štai nei „Žvaigždžių karų“, nei Jono Favreau naujojo „Liūto karaliaus“ nematė, tačiau tai nesutrukdė jam nusifilmuoti šio režisieriaus sukurtame „Disney +“ interneto televizijos seriale „Mandalorietis“, paremtame kosmoso sagos šalutine siužeto linija. Pirmasis sezonas, baigtas rodyti prieš pat Naujuosius, sulaukė ir kritikos, tačiau susižavėjimo šūksnių būta kur kas daugiau.
Aštuntajame dešimtmetyje išgarsėjęs gyvasis klasikas, tokių enciklopedinių filmų kaip „Gyvenimo ženklai“, „Fata Morgana“, „Agirė, Dievo rūstybė“, „Kiekvienas už save ir Dievas prieš visus“, „Nosferatu. Nakties vaiduoklis“, „Ten, kur svajoja žaliosios skruzdės“, „Fickaraldas“, „Nenugalimasis“ kūrėjas, anarchistas ir mistikas, nedvejodamas tapo bevardžiu serialo personažu. „Mandalorietyje“ jis tiesiog „klientas“ (lygiai taip pat trileryje „Džekas Ryčeris“ su Tomu Cruise’u suvaidino tiesiog zeką – rusų mafiozą, pagrindinio herojaus priešininką).
Ir taip, jis žiūri televizorių, kartais renkasi programas, visiškai prieštaraujančias jo kultūrinei prigimčiai, pavyzdžiui – profesionaliųjų imtynių transliacijas ar Kardashianų šou. Juk turi pažinti pasaulį, kuriame gyvena! „Reikia žinoti, ką žiūri daugybė žmonių. Nesumenkinkite Kardashianų svarbos. Reikia bent žinoti apie juos, net jeigu yra tokie vulgarūs. Visada sakau, kad poetas neturi užsimerkti ar nusukti akių“, – aiškina iš pirmo žvilgsnio netikėtą pasirinkimą.
Režisierius Jonas Favreau puikiai informavo Herzogą apie „Žvaigždžių karų“ pasaulį ir personažus, taigi jis nesijautė naujokas sagos visatoje. Tačiau prisipažįsta „Mandaloriečio“ nežiūrėjęs – jį rodo tik „Disney +“, o iš visų interneto televizijų tituluotasis kino menininkas prenumeruoja „Criterion“, siūlančią daugybę gerų filmų. Nors iš esmės žiūri gal tris keturis filmus per metus. Labiausiai mėgsta maginę fantastiką, o mėgstamiausia mokslinės fantastikos juosta – Stanley Kubricko „2001-ųjų kosminė odisėja“.
Penkiasdešimties dokumentinių ir vaidybinių filmų autorius, kurį leidinys „Entertainment Weekly“ įtraukė į geriausių visų laikų režisierių keturiasdešimtuką, statęs operas Bairoito festivalyje ir „La Scala“ teatre, pasaulį pažįsta tikrai ne vien iš „WrestleMania“ transliacijų ar realybės šou. Jo dokumentinių filmų sąrašas ilgesnis nei vaidybinių – už dokumentinę juostą „Encounters at the End of the World“ („Susitikimai pasaulio krašte“) Herzogas net nominuotas „Oskarui“, o praėjusių metų filme „Meeting Gorbachev“ („Pasimatymas su Gorbačiovu“) jis kalbina paskutinį Sovietų Sąjungos prezidentą – šis tylomis išsisuka nuo klausimo apie dabartinį Rusijos vadovą Vladimirą Putiną. Pasirodžius filmui daugelis nustebo, kad aštuoniasdešimt aštuonerių Gorbačiovas, vienas iš XX amžiaus politikos titanų, dar gyvas!
Pasaulio pažinimą patvirtina ir naujausias Herzogo darbas – televizijos drama „Fordlandia“ („Fordo šalis“), pasakojanti apie legendinio automobilių gamintojo sprendimą pastatyti gamyklą Brazilijoje, Amazonės atogrąžų miškuose. Ir tikrai negalima kaltinti, esą klasikas vaikosi madingos klimato kaitos temos, – Herzogas visada kalbėjo apie civilizacijos nuosmukį, žmogaus vienatvę, elgseną ekstremaliose situacijose, primityvių kultūrų ir technokratinės visuomenės priešpriešą. O Lotynų Amerika – savotiška jo lemties vieta. Penkios kūrėjo juostos nufilmuotos Peru, o 1971 metų Kalėdų išvakarėse paskutinę minutę tada dar jaunas režisierius atsisakė skristi lėktuvu – šis sudužo virš Amazonės džiunglių (iš visų keleivių išsigelbėjusi vienintelė vokietė Juliane Koepcke vienuolika dienų praleido džiunglėse viena – jos istorija papasakota senoje juostoje „Stebuklų dar būna“).
Ne kartą apdovanotas už nuopelnus kino menui, režisierius anaiptol nėra akademiškai nuobodus. Pasipūtėlis vargu ar būtų atsisakęs Kembridžo universiteto garbės daktaro titulo, manydamas, kad niekada nebus toks garbus, jog jį pateisintų. Arba filmavęsis juostoje iškalbingu pavadinimu „Werneris Herzogas suvalgo savo batą“ – kadaise pažadėjo tai padaryti, susilažinęs su režisieriumi Errolu Morrisu. Pradžioje trumpametražis filmas buvo skirtas tik saviems, bet Herzogas neprieštaravo jį parodyti – kaip motyvacinę juostą tiems, kas svajoja filmuoti, tačiau nedrįsta žengti pirmojo žingsnio: lažybų objektas buvo vis atidėliojamas pirmasis Morriso filmas.
Legendinis kino kritikas Rogeris Ebertas sakė, kad net Herzogo nesėkmės – įspūdingos. Gimęs Miunchene, o dabar Los Andžele gyvenantis kūrėjas daugumą savo filmų prodiusuoja pats, scenarijų parašo per keturias ar penkias dienas ir niekada nenaudoja kadruočių – parengiamųjų filmo maketų. Jei tikėtume Herzogo mitologija, savamokslis režisierius pirmą juostą nufilmavo perskaitęs penkiolika enciklopedijos puslapių apie kino kūrimą, o pinigų užsidirbo plušdamas metalo gamykloje. Yra sakęs, kad kinui kurti pakanka telefono, rašomosios mašinėlės, automobilio ir kameros. Net nebūtini profesionalūs aktoriai, nors filmavo sunkiu būdu garsėjusį legendinį kino aktorių Klausą Kinskį (1926–1991), kurį vadino savo „geriausiu priešu“ ir tikino, kad už kiekvieną atsiradusį žilą plauką turi būti dėkingas jam, ar Timą Rothą, Nicolą Cage’ą, – tinka ir suomių sportininkai ar Peru indėnai. Blogiausiu atveju aktorius galima užhipnotizuoti (kai kuriuose filmuose Herzogas išties taikė šią techniką). Ir apskritai sako, kad nieko baisaus praleisti naktį kalėjime, jei šitaip gali gauti reikiamų kadrų. Tik nėra jokio pasiteisinimo nebaigti statomo filmo.
Žurnalą „Žmonės“ galite prenumeruoti ČIA.