Penkiasdešimt šeštąjį gimtadienį režisierius Wesas ANDERSONAS sutiko turėdamas progą pagaliau laimėti „Auksinę palmės šakelę“. Apdovanojimą išsivežė kolega iš Irano Jafaras Panâhi, bet ir praėję Kanai – ne paskutiniai.
Kas žino, gal ketvirtas kartas bus sėkmingas: labai jau dailiai išsirikiavo nelyginiais metais nominuoti filmai – nuo „Prancūzijos kronikų iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ ir „Asteroidų miesto“ iki šiemetinės „Finikiečių schemos“ (pirmą kartą į garbingąjį Kanų apdovanojimą kūrėjas pretendavo dar 2012-aisiais – už filmą „Mėnesienos karalystė“).
Kūrėjas pasirodė festivalių rūmuose ne tik su komanda, bet ir lydimas gyvenimo draugės Juman Malouf (50) bei dukters Freyos (10). Prieš porą metų Andersonas išsitarė, kad iki dukters gimimo nesusimąstydavo apie mirtingumą. O dabar baiminasi, kad nespės jos užauginti, ir stengiasi kiekvieną akimirką būti šalia. „Aš būsiu visai senas, kai ji tebebus dar labai jauna. Esu pagyvenęs tėvas. Suprantama, šiuolaikinė medicina palengvina padėtį, bet vis tiek“, – guodėsi jis žurnalistui Kevinui Maheriui.