„X Faktoriaus“ dalyvė Milda Martinkėnaitė išduoda, kas iškritus kompensavo liūdesį
Tarp visų jaunų atlikėjų, šį sezoną mėginusių laimę muzikiniuose televizijos projektuose, vilnietė Milda Martinkėnaitė (26) neabejotinai buvo vienas ryškiausių veidų. Nors „X Faktoriaus“ finalo nepasiekė, svarbias pareigas tarptautinėje bendrovėje einanti mergina muzikos apleisti neketina: „Žmonėms pažadėjau, kad grįšiu į sceną su trenksmu, ir pažadą išpildysiu.“
Apie tavo pareigas televizijos užkulisiuose jau sklando gandai. Mažai kas tikisi, kad dainininkė gali dirbti tokį rimtą darbą?
Ne tokios jau baisios tos mano pareigos! (Juokiasi.) Esu komandos vadovė Pinigų plovimo prevencijos skyriuje, dirbu kompanijoje „Western Union“. Sakyčiau, ne tiek vadovauju komandai, kiek rūpinuosi, kad mano darbuotojai gerai jaustųsi, siektų tikslų, galvotų apie karjerą... Niekada nemaniau, kad dirbsiu didžiulėje korporacijoje ir dar tokioje srityje – tikėjau, kad būsiu laisva menininkė. Universitete baigiau anglų ir prancūzų kalbas, ketinau dainuoti ir linksminti žmones. Tačiau draugai vienas po kito ėmė dirbti normalius darbus, aš pasijutau be vietos, tad nutariau irgi eiti dirbti – bent trumpam, kol įsidainuosiu. Ir štai kas iš to išėjo: darbe ėmė gerai sektis, atradau savybių, kurių net nežinojau turinti.
Užaugai su muzika?
„Susirask, ką nori lankyti“, – pasiūlė mama, ir aš, pyplė, susiradau „Yamahos“ muzikos mokyklą. Mokiausi groti gitara, šokau, dainavau, nuo trylikos lankiau privačias vokalo pamokas pas Nijolę Maceikaitę. Pamėgau džiazą, paskui – bliuzą, aplankiau begalę tarptautinių konkursų, laimėjau apdovanojimų. „Noriu savo ateitį sieti su muzika“, – paleidau norą į visatą, ir mane išgirdo Virgilijus Jutas, „Blues Makers“ lyderis. Jis pakvietė dainuoti „Bliuzo naktyse“. Nuo to laiko kartu grojome daug koncertų, turėjau ir Janis Joplin dainų projektą, žiūrovų vis daugėjo. Susidūriau ir su pirmąja kritika, bet tai, ką sako širdis, vis tiek svarbiau už tai, ką šneka aplinkiniai.
Kaip paviliojo televizijos projektai?
„Lietuvos balse“ dalyvavau devyniolikos. Nukeliavau iki tiesioginių transliacijų, bet iškritau šešioliktuke. Buvau kuklus vaikas, nedrįsau pasakyti, kad parinkta daina man netinka, kad pasirodymo būdas – ne prie širdies. Bet pažinau televiziją iš vidaus, pamačiau, ko žiūrovai nemato, apstulbau, kiek žmonių dirba už scenos. Televizija mane suviliojo, ir paskui tris kartus dalyvavau „Eurovizijos“ atrankose – tai puiki proga iškišti nosį į viešumą. Kai trečią sykį iškritau, apsisprendžiau: viskas, gana tų televizijų. Iškritus būna liūdna, kremtasi ir šeima, giminaičiai, jų pažįstami – kam to reikia? Ir tuomet... atsidūriau „X Faktoriuje“.
Nustebau tave ten pamačiusi. Juk turi daug patirties profesionalioje scenoje, o į projektą eina ir šešiolikmečių... Pati galėtum juos mokyti.
Turbūt norėjau sau įrodyti, kad esu aktuali muzikos pasaulyje. Taip, turiu patirties, bet iki šiol neturėjau asmeninių koncertų – dar niekas nėra ėjęs paklausyti Mildos Martinkėnaitės.
Didelis skirtumas, kai į projektą ateini devyniolikos ir kai – 26-erių: jau žinau, kas esu, jaučiuosi tvirtesnė. Scenoje noriu judėti, šokti, todėl vengiau lėtų, liūdnų dainų, – na, kiek galima verkti? Jazzu, mano mokytoja, pasirodė nuostabi: paprasta, draugiška, be gailesčio dalijasi didžiule patirtimi. Įsivaizduojate, ji mus netgi pasikvietė į savo namus! Dėl repeticijų buvo sunkiau: dirbu nuo aštuonių iki penkių, grįžtu namo šeštą vakaro, nenoriu skriausti kaimynų, tad pusbalsiu pasiniūniuoju. Šeštadienį jau išdrįstu padainuoti garsiau, o sekmadienį – repeticijos ir filmavimas. Linksmos, trankios dainos man prilipo, o kai tik sykį panorau parodyti rimtąją savo pusę – iškritau...
Iškritusi labai nusiminei?
O Dieve, net dabar graudulys ima... Mane ištiko šokas: tik prisimenu žodžius „šou palieka Milda“, o paskui jau viskas vyko lyg pro rūką. Visą naktį praverkiau, vis svarsčiau – kodėl? Graudi buvo visa savaitė: vos gaunu gražią žinutę – iškart į ašaras, nusiraminu – ir vėl gaunu gražią žinutę... Liūdesį kompensavo žmonių palaikymas – nepažįstami man rašė ilgiausius laiškus, kaip nori mane dar kur nors pamatyti. O juk dėl to ir ėjau į televizijos projektą! Dabar labai noriu eiti tuo keliu, užsiimti savo kūryba. Nuo bliuzo nepabėgau, bet reikia ieškoti aktualaus skambesio, man artimos popmuzikos.
Merginos kartais guodžiasi, kad vos pasirodžius ekrane užplūsta vaikinų žinučių ir pasiūlymų srautas. Ir tau taip buvo?
Anksčiau to nebuvau patyrusi, bet šįsyk žinučių gavau tiek, kad negalėjau patikėti (juokiasi). Kai kurie vaikinai leidžia sau labai daug... Keista, kad socialinėje erdvėje žmonės įsivaizduoja, lyg kiti jiems privalo atsiskaityti. Aš tiesiog saugau save ir artimus žmones, nematau reikalo su visais susirašinėti – net neturiu tam laiko.
Vadinasi, į pasimatymus nėjai...
Nėjau. Šalia yra žmogus, kurį tai būtų nustebinę (šypteli). Todėl visiems aktyviems siūlytojams teko pasakyti – atsiprašau, bet pasiūlymai manęs nedomina. Visgi įdomu buvo pažinti skirtingas merginų kabinimo strategijas. Vieni vaikinai tiesiai sako: „Gražios kojos.“ Kiti moka vynioti aplink pirštą: iš pradžių klausinėja, kaip ruošiuosi pasirodymui, ar jaudinuosi, o aš gana atlapaširdė, atsakinėju, jeigu žmogui įdomu... Tada jis sako: „Gražios kojos.“ Kaip juokinga!