„X faktoriaus“ sensacija R.Guido: apie tikrąją Jazzu, merginų dėmesį ir kodėl šeima netikėjo jo sėkme

Dalyvis, kurio pasirodymai „X faktoriaus“ scenoje daug kam kėlė klausimų: repo ir hiphopo stilius šiame muzikiniame šou nėra labai dažnas ir įprastas. Devyniolikmetis Gvidas Ropė-R.Guido tikina, kad jo sėkme artimieji nelabai tikėjo. Labai optimistiškai nebuvo nusiteikęs ir pats vaikinas. Vis tik Gvido rezultatai kalba patys už save – finalinė vieta geriausiai byloja apie užkariautas žmonių širdis.

Portale Žmonės.lt – R.Guido interviu apie „X faktoriuje“ patirtus iššūkius, ryšį su Jazzu ir užgriuvusį gerbėjų dėmesį. 

Gvidai, nuo „X faktoriaus“ finalo prabėgo jau nemažai laiko, tačiau natūralu, kad dalyvavimas viename didžiausių Lietuvos muzikinių projektų palieka gilų įspaudą. Kaip sekėsi po kelių jaudinančių mėnesių grįžti į realybę?

Tiesą sakant, kai nurimo visas šurmulys, nebereikėjo niekam ruoštis, nieko repetuoti, jaučiausi labai keistai. Nepaisant to, aš jau buvau susitaikęs, kas viskas, kad prasideda, vėliau ar anksčiau baigiasi.

Visgi į  „X faktoriaus“ sceną lipai ne pirmą kartą – projekte dalyvavai prieš dvejus metus ir nukeliavai iki „Kėdžių iššūkio“. Kas paskatino sugrįžti ir laimę bandyti antrąsyk?

Pamenu, dalyvavau kaip solo atlikėjas, bet „Kėdžių iššūkyje“ iškritau. Tą naktį man paskambino Samas, pasiūlė sudaryti duetą su kita iškritusia mergina ir dar kartą sudalyvauti tame pačiame sezone. Mudviem sekėsi geriau nei man vienam, tačiau į galutinę komandą nepatekome. Vėliau juokavau, kad esu vienintelis dalyvis, sugebėjęs tą patį sezoną iškristi du kartus (juokiasi).

Jei atvirai, šiemet „X faktoriuje“ dalyvauti visiškai neketinau, bet sulaukiau projekto vykdomosios prodiuserės žinutės su pasiūlymu pabandyti dar kartą, kadangi repas dabar yra ant bangos. Pagalvojau – o kodėl ne? Jeigu nieko neveiksiu, ateisiu. Dabar manau, kad priėmiau gerą sprendimą ir jo nesigailiu.

Dveji metai – pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį galėjo įvykti daug pokyčių, lėmusių ir tavo, kaip asmenybės, augimą.

Tikrai taip, tas laikotarpis paskatino labai daug pasikeitimų. Kai dalyvavau pirmą kartą, buvau 16–17 metų vaikas, o dabar sugrįžau gerokai patobulėjęs ir paaugęs emociškai. Į viską pažiūrėjau kitomis akimis ir vertinau paprasčiau, reagavau ramiau bei džiaugiausi kiekviena akimirka.

Pergalė man tikrai nebuvo gyvybės ir mirties klausimas. Pagrindinis tikslas – pasirodyti geriau nei praėjusį kartą, t.y. patekti į tiesioginius šou. Kadangi savo užsibrėžtą tikslą įvykdžiau, nebūčiau labai liūdėjęs, jei nebūtų pavykę nukeliauti toli. Na, bet pasiekus projekto pusiaukelę pajutau azartą ir norą eiti iki galo. Be to, visada labai palaikė mano mokytoja Jazzu.

Jazzu ne kartą minėjo, kad buvai labai savarankiškas, tad į tavo pasiruošimo procesą ji daug nesikišo. Vis tik neabejoju, kad per kelis mėnesius sugebėjai ją pažinti ir susidaryti asmeninę nuomonę. Taigi, kokia iš tiesų yra viena ryškiausių Lietuvos atlikėjų?

Taip, nors su Jazzu pasitardavome dėl dainų pasirinkimo, ji man leido sprendimus priimti savarankiškai. Mes su Gabija (kita Jazzu mokine – red. past.) tiesiog atsiųsdavome jai savo įrašus, o ji išsakydavo pastabas – kas gerai, ką patobulinti. Kai pats atlikėjas mato savo kryptį, tai, kad mokytojas išlaiko ribas, yra naudinga.

Jazzu yra visiškai kitoks žmogus nei atrodo televizijoje. Ji – labai šilta, nuoširdi asmenybė, visiems linkinti tik gero, nors gali atrodyti pasikėlusi ar pikta. Jazzu yra labai paprastas žmogus, su kuriuo lengva kalbėti tiek apie gyvenimą, tiek apie muziką. Manau, kad ji – pati šilčiausia iš mokytojų ketvertuko. Žinoma, negalėjau ja nesižavėti ir todėl, nes Jazzu – super talentinga dainininkė, negailinti vertingų patarimų.

Tu buvai vienintelis hip hopo atlikėjas visame projekte ir tavo muzikos stilius buvo išskirtinis. Kaip manai, tai buvo pranašumas ar trūkumas? Juk toks muzikos stilius muzikiniuose projektuose nėra labai populiarus.

Iš pradžių savimi netikėjau, tačiau projektui įsibėgėjus įsikvėpiau, nes supratau, kad esu išskirtinis – nė vienas dalyvis neatlieka nieko panašaus į mano muziką. Jaučiau, kad turiu potencialo, tad pradėjau daugiau stengtis, net skaityti žiūrovų komentarus. Nors jie prirašo daug nesąmoningų dalykų, pateikia ir gerų pastebėjimų, kuriuos verta paanalizuoti.

Pavyzdžiui, radau kelis komentarus apie savo judesius, įtemptą balsą ir tai, kad pasirodymų metu visada stoviu ta pačia poza. Tai buvo tiesa – peržiūrėjęs filmavimus pamačiau, kad trijuose pasirodymuose atrodau vienodai. Buvo labai juokinga (juokiasi). Į tas pastabas atkreipiau dėmesį ir tai išėjo į gerą.

Kelis mėnesius tavo kasdienybė buvo labai įtempta: kas savaitę – nauja daina, šokio ir vokalo pamokos, įrašai, repeticijos. Spėju, kad iššūkių netrūko. Kuris tau buvo sudėtingiausias?

Tikrai buvo ką veikti, bet aš griežtai planuodavau laiką. Stengdavausi dainą išsirinkti kuo anksčiau, tada dvi-tris valandas skirdavau tiesiog teksto skaitymui ir analizavimui, kadangi mano pasirinktuose kūriniuose žodžių visada būdavo daugiausiai. Nepaisant to, su didelėmis problemomis dėl to nesusidurdavau.

Didžiausias iššūkis buvo dainuoti. Persilaužti buvo labai sunku, bijojau ir mąsčiau, kaip man pavyks, nes anksčiau scenoje niekada nedainavau. Vis tik padirbėjęs su vokalo mokytoju pasijutau drąsiau ir manau, kad visai neblogai pavyko.

Kitas gąsdinęs dalykas – šokis, kuris beveik visada lydėdavo mano pasirodymus. Anksčiau scenoje niekada nejudėdavau, o dabar turėjau su šokėjais daryti sinchroninius judesius... Privalėjau nustoti galvoti, kad į mane žiūri žiūri kiti žmonės ir tiesiog atsipalaiduoti. To mokiausi beveik visas aštuonias savaites ir tik paskutinius du tiesioginius eterius lipau į sceną be streso – anksčiau tiesiog drebėdavau.

R.Guido – „Look at me now“:

Konkurso metu išryškėjo tavo, kaip užsispyrusio ir kantriai dirbančio atlikėjo, įvaizdis. Ar tau pačiam jis patiko?

Žinoma, patiko, nes tai buvo tiesa. Tarkim, prieš „Queen“ temos vakarą man teko daug iššūkių: pirmiausia, turėjau pasiruošti psichologiškai, rasti sau tinkamą dainą ir sugalvoti, kaip pateikti pasirodymą. Su prodiuseriu daug eksperimentavome, kol galiausiai radome tą variantą, kuris labiausiai tinka man.

„X faktoriuje“ darbo buvau daug, streso – ne ką mažiau. Kaip tvarkeisi su jauduliu? Gal turėjai savitų nusiraminimo, susikaupimo ritualų?

Prieš pasirodymus mėgdavau vietoje pašokinėti ir tarsi nukratyti visas emocijas. Kartais kelias minutes prieš pasirodymą pabūdavau vienas su savo mintimis. Manau, kad tai – labai naudinga, nes kai stovi užkulisiuose ir matai, kaip kiti nervinasi, tu taip pat imi jaudintis. Geriau trumpam atsiriboti, nusiraminti, ramiai pagalvoti apie savo pasirodymą ir tada atsipalaidavus lipti į sceną.

Nors kitų jaudulys priversdavo jaudintis ir mane, jų pasirodymai blogai neveikdavo. Kelis kartu pasirodžiau po žiūrovų favoritų „Mando“. Tai iš pradžių mane tai gąsdino, bet vėliau kaip tik pastūmėjo stengtis dar labiau.

R.Guido – „Another one bites to dust“:

Kartu su žinomumu, šlove neretai prisistato netikri draugai, kartais atsiranda galimybė įvertinti ir senas draugystes. Ar tau nutiko panašių dalykų?

Ne, atsitiko visiškai priešingai: tie draugai, kurie galėjo man pavydėti ar pykti, viso projekto metu labai palaikė. Jie ir šeima buvo didžiausi mano motyvatoriai.

Vis tik gerbėjų ratas, spėju, gerokai išaugo. Kaip reagavai į užgriuvusį dėmesį?

O taip, gerbėjų atsirado labai daug. Iš pradžių man buvo sunku priimti, suvokti, kad nepažįstami žmonės moka pinigus ir ateina paklausyti kažkokių nežinomų atlikėjų, einančių per kažkokio muzikinio projekto etapus, bet ilgainiui prie to pripratau. Dariau tai, ką mėgstu, žmonės tą pamatė, išsakė savo susižavėjimą, tad ėmiau jausti dėkingumą.

Beje, gerbėjų ir jų žinučių kiekis po pirmojo finalo ir super finalo skyrėsi kaip diena ir naktis. Ne visiems spėjau iš karto atsakyti, bet stengiausi. Juokinga, kad daugiausiai rašė merginos. Man labai keista ir neįprasta, kai vienu metu į mane kreipiasi tiek daug panelių (juokiasi).

Pakalbėkime apie ateities planus. Kaip ketini auginti savo karjerą?

Pirmiausia – kursiu ir įrašinėsiu dainas. Keletą buvau išleidęs jau prieš „X faktorių“, per sausį užbaigsime filmuoti naujausios dainos klipą. Daug muzikiniuose projektuose išgarsėjusių atlikėjų daro klaidą – solinius kūrinius išleidžia po pusmečio, kai juos nelabai kas prisimena. Tikiu, kad su tuo problemų nekils: pristatęs klipą, įrašinėsiu kitą kūrinį ir stengiuosi išlaikyti pastovumą, kad nebūčiau pamirštas.

Fotogalerija: