„X faktoriuje“ žibėjusi Marija Gevorkjan įsiamžino unikalioje fotosesijoje: „vyriška“ moteris – nepriimtina?

Idėja įsiamžinti unikalioje fotosesijoje dainininkei Marijai Gevorkjan kilo kartu su fotografe Skaiste Gulbe. Ji, kaip ir Marija – nebijo kalbėti apie opias visuomenės problemas, o tai neretai atsispindi ir jos pačios fotografijos darbuose.

 

„Su fotografe Skaiste Gulbe esame pažįstamos jau keli metai.  Esame ne tik viena kitos talento gerbėjos, mus jungia ir tai, kad kalbame, išreiškiame savo nuomonę apie tas pačias pasaulyje vyraujančias problemas – rasizmą, feminizmą, LGBT+ bendruomenės diskriminaciją, psichologinius žmonių išgyvenimus“, – portalui Žmonės.lt pasakojo Marija.

 

Merginų keliai kartą jau buvo susitikę vienos fotosesijos metu, tačiau pajutusios ryšį dėl panašaus pasaulio matymo, Marija ir Skaistė nusprendė dar kartelį susiburti bendram projektui. Būtent taip merginoms kilo idėja suorganizuoti fotosesiją, kurios metu jos išjautė svarbią moteriškumo temą.

 

„Šių laikų visuomenėje vis dar vyrauja idėja, kaip moterys turi atrodyti, todėl fotosesijoje norėjome sužaisti su moteriškumo ir vyriškumo pradais, juos sumaišyti ir parodyti stereotipiškai neįprastą moters atvaizdą“, – kalbėdama su portalu Žmonės.lt atskleidė atlikėja ir leidosi į pokalbį apie išskirtines fotosesijos detales.

 

 

Kadangi norėjome neskubėti, Kaune su fotografe Skaiste praleidau keletą dienų, aptarėme ne tik fotosesiją bet ir tas temas, kuriomis abi pasisakome. Sukurti ryšį ir emocionalumą fotosesijoje yra labai svarbu, o tai mums pavyko labai natūraliai! Susidarėme fotosesijos planą ir visą dieną praleidome kartu, Skaistės studijoje.

 

Makiažą sau atlikau pati, nes labai mėgstu vizažą ir, manau, kad geriausiai žinau savo stilių. Skaistės kolegė Kotryna pagamino rekvizitus, kurie puikiai papildė fotosesiją, o tada leidomės į darbus.

 

 

Fotosesijos metu emocijų buvo labai daug, nes visos esame ekstravertiškos asmenybės, todėl studija buvo pripildyta geros energijos ir juoko. Nors užkulisiuose buvo labai smagu, nuotraukose teko savo emocijas keisti – turėjau būti rimta, net apsiverkti. Nors tai buvo šioks toks iššūkis, suvaldyti emocijas ir susigraudinti man padėjo įgyta praktika vaidyboje.

 

Fotosesijos pradžioje dirbome su emocijomis, nes matant kito atvaizdą yra lengviau priimti savo emocijų spektrą. Juk ne visada visi esame su šypsena, tačiau pažiūrėjus socialinius tinklus, gali atrodyti, kad visų gyvenimas yra tarytum pasaka. Mes su Skaiste savo socialinių medijų paskyrose dalinamės viskuo, todėl ir fotosesijoje norėjome įvairių emocijų.

 

Antroje fotosesijos dalyje perėjome prie „moteriškumo“  išraiškos. Kiekviena esame stipri, išskirtina iš to ateina supratimas, kad vienodų visuomenės standartų visiem nepritaikysi: galime būti grubios, raumeningos, daug dirbančios, negimdyti ir vis tiek būti moterimis. Nepaslaptis, kad Lietuvoje vis dar užsilikęs grožio ir kūno supratimas, kuris šiuolaikinei moteriai gali būt visiškai nebetinkamas.

Fotosesijoje norėjome parodyti, kad moteriškumas yra ne tik ilgi plaukai, nuskustos kojos ir didelė krūtinė. Vis daugiau moterų plaukus kerpa trumpai ir tai neapibrėžia jos kaip „vyriškos“ moters. Gerokai drąsesnė jaunoji karta džiaugiasi, kad standartiškai vyriškos ir moteriškos savybės vis dažniau susipliekia į vieną, tad kiekvienas  žmogus iš jų pasiima kas jam tinka. Ir nors mūsų žinutėje dažnai skamba žodis „moteris“, tačiau pati idėja yra tinkama visiems, nesvarbu, kaip žmogus save identifikuoja.

 

 

Svarbu kalbėti ne tik šia tema. Mūsų karta apskritai žymiai drąsiau kalba apie socialines ir emocines problemas, tad norisi būti pavyzdžiu ir parodyti, kad gali būti kitoks ir siekti savo tikslų. Išvaizda neapibrėžia statuso visuomenėje, tad turime visus žmones priimti dėl jų vidaus ir sugebėjimų. Dėl „nepritapimo“ jausmo dažnai žmogų seka ir psichologinės problemos. Kartais kai kurie patys negali išsikapstyti iš savo vidinio pasaulio pinklių ir sugrįžti į realybę. O kartais ir pati realybė tampa pinklėmis. Todėl tam yra žmonės, kurie nori padėti, nes susiduria su ta pačia situacija kiekvieną dieną, tačiau geba tai suvokti ir su tuo kovoti. 

Manau, kad socialinėmis temomis reikia kalbėti kuo daugiau, skiepyti, kad žmogaus psichologinė būsena yra trapi ir ją reikia nuolat rūpintis bei saugoti, suteikti sau ir kitiems palaikymą. O matydami kitų žmonių pavyzdžius, jaučiamės drąsiau ir geriau dėl savų emocijų ar išgyvenimų.

 

Tai pat svarbu padrąsinti žmones kalbėti ir prašyti pagalbos be minties, kad gali apsunkinti kitus savo problemomis. Dažnai apie tai kalbu viešai – jeigu reikia pagalbos, jos reikia prašyti, o ne plėsti psichologines žaizdas. Net jeigu jautiesi lyg būtum duobėje, iš kurios nepavyks išlipti, gali paprašyti pagalbos ir kažkas nuleis tau kopėčias. Nereikia visko spręsti patiems – esame stiprūs, bet ne visagaliai.