Ypatingas „Akordeono muzikos savaitės“ svečias: „Lietuvoje visada suvalgau cepeliną“
„Aš pirmą kartą išgirdau bandoneoną paauglystėje, klausydamasis tėvų sukauptų Astor Piazzolla įrašų. Įsimylėjau šio instrumento skambesį. Pats juo išmokau groti būdamas jau 23-ejų. Maniau, tai bus hobis ir tiek, bet dabar bandoneonu groju profesionaliai, kaip ir pianinu“, – pasakoja prestižinėse pasaulio koncertų salėse ne vieną pasirodymą surengęs Claudio Constantini. Rugsėjo 1-ąją jis su gitaristu Rafaelo Aguirre surengs emocionalų koncertą Vilniuje, festivalio „Akordeono muzikos savaitė“ programoje.
Bandoneonas – bažnytinei muzikai sukurtas dumplinis instrumentas. Tai turėjo būti vargonų atmaina, juk ne kiekviena bažnyčia išgalėjo juos įsigyti. XIX amžiuje kartu su Europos emigrantais bandoneonas iškeliavo į Argentiną ir ten prigijo toli gražu ne bažnytinėje tango muzikoje.
Meistriškai juo grojantis C. Constantini gimė Peru. Jo pirmaisiais muzikos mokytojais tapo tėtis pianistas ir mama orkestro dirigentė.
Šiandien Madride gyvenantis 35-erių muzikantas jau gali pasigirti grojęs prestižinėse salėse Berlyne, Vienoje, Barselonoje. Fantastinių atsiliepimų sulaukė jo pasirodymai „Rheingau festival“ Vokietijoje, „Klassik an Dom“ Austrijoje, „Ravinia festival“ JAV ir kt.
C. Constantini koncertuoja su pripažinimą pelniusiais simfoniniais ispanų ir čekų orkestrais, taip pat turi savo vardo kvintetą. Muzikantui teko garbė asistuoti maestro Aquilles Delle Vigne ir mokytis pas legendinį pianistą Claudio Arrau. Pastaraisiais metais C. Constantini surengė savo meistriškumo pamokas įvairiose Europos muzikos akademijose.
„Yra daug atsakymų į klausimą, kaip pasiekti aukščiausiąją lygą. Mano nuomone, didžiu gali tapti tada, kai domiesi daugybe sričių, ne vien muzika. Žingeidi galva gali išmokti ir asimiliuoti daugiau, nei tuščia. Kitas dalykas – jei tavęs visiškai neužvaldo profesinė aistra ir karjeros pasirinkimas, daugiau šansų nieko nepasiekti. Jei motyvacija vienintelė – būti geresniu nei kiti, veikiausiai muzika tau neteiks tiek laimės, kiek visiškai kitokia motyvacija, pavyzdžiui, noras atlikti muziką pačiu nuostabiausiu būdu arba troškimas pozityviai paveikti klausytojų gyvenimus, – kalba C. Constantini. – Aš esu grojęs daugybėje egzotiškų vietų. Žmonių reakcija buvo nenuspėjama. Bet vienas dalykas yra bendras: jei užmezgi su savo klausytojais kontaktą ir įtrauki juos emociškai, publika visuomet įžvelgs tavo pasirodyme ką nors nuostabaus ir reaguos pozityviai.“
Lietuva jam – ne egzotika. „Esu buvęs Vilniuje 5 ar 6 kartus. Tai miestas, kurį labai mėgstu, esu įsitikinęs, kad čia gyvena labai draugiški žmonės. Labai žavinga atmosfera! Visuomet atvykęs mielai suvalgau cepeliną. Laukiu, kada vėl galėsiu jo paragauti kartu su jūsų puikiu lietuvišku alumi!“ – nustebina C. Constantini.
„Bandoneono ir gitaros dialogas yra pakankamai dažnas tango pasaulyje, tačiau visiškai neįprastas už jo ribų. Kaip tik tai mes ir pasiūlysime: koncertą, kuriame bandoneonas bus ištrauktas iš komforto zonos. Grosime ir Bachą, ir filmų muziką (pavyzdžiui, „Cinema Paradiso“ arba „Il Postino“), nukelsime į Braziliją. Žinoma, būsime sąžiningi ir tango atžvilgiu – įtrauksime ir jį, – apie būsimą koncertą pasakoja C. Constantini. – Rafael Aguirre yra vienas garsiausių šių dienų gitaristų. Mūsų draugystė – unikali. Nusprendėme dirbti duetu, nes abu esame labai smalsūs muzikantai, kurie mėgsta eksperimentuoti ir išbandyti neįprastus formatus. Sulaukėme nepaprastai gerų atsiliepimų visame pasaulyje, tai teikia didelį pasitenkinimą.“
Nors Vilnių Claudio jau neblogai pažįsta, Mažajame teatre jam dar neteko lankytis. „Su jauduliu laukiu, kada galėsiu praverti jo duris. Labai myliu teatrą, deja, retai ten galiu apsilankyti kaip stebėtojas. Nuostabus spektaklis man prilygsta geram muzikos koncertui. Tikimės tokį padovanoti Vilniui!“ – sako „Akordeono muzikos savaitės“ svečias.
Festivalio koncertai vyks ne tik Vilniaus mažajame, bet ir Vaidilos teatre, Martyno Mažvydo bibliotekoje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, Kongresų rūmuose ir fantastinės akustikos Halės turguje.