Ypatingos Malgožatos ir Brandono Liptonų vestuvės: jausmingos, elegantiškos ir tikros

Vilniuje gimusi ir augusi Malgožata nuo septyniolikos dirba modeliu ir keliauja po pasaulį. „Fotografuojuosi žurnalams, reklamai, vaikštau podiumu, – pasakoja. – Pastaruosius šešerius metus pagrindinė mano rinka – Los Andželas, tačiau dažnai grįžtu į Lietuvą, nes čia gyvena visa mano šeima. Laimė, kad Brandonas irgi myli Lietuvą – ir nesiskundžia, jog čia praleidžiame kone visas savo atostogas!“

Su numizmatikos specialistu Brandonu Malgožatą prieš ketverius metus supažindino draugai. „Susitikome Los Andželo karaokės klube, įsikalbėjome – ir Malgo neatsargiai užsiminė, kad mėgsta ekstremalius dalykus, – šypteli vyras. – Paklausiau, ar kada bandė skydiving’ą – šuolius su uždelstu parašiuto išskleidimu. „Ne“, – atsakė. „Iš ryto tau paskambinsiu ir nuvažiuosime“, – pažadėjau.“ Mergina daug nesiginčijo – šventai tikėjo, kad kitą dieną jis viską pamirš, tačiau ryte iš tiesų sulaukė skambučio. „Niekam apie tą beprotybę nesakiau, net tėčiui, nes būtų išsigandęs, – juokiasi ji. – Kam šautų į galvą per pirmą pasimatymą šokti iš lėktuvo?.. Bet mes išties puikiai praleidome laiką.“

Didesniu išbandymu besimezgantiems santykiams tapo ne ekstremalūs pomėgiai, o draugų intrigos. „Per antrąjį pasimatymą nuėjome žiūrėti ledo ritulio varžybų. Man atrodė, kad viskas klostosi puikiai, – prisimena Brandonas. – Bet tada bendra mudviejų draugė man pasakė, kad Malgo visai nepatinku ir geriau ją palikčiau ramybėje. Pasirodo, supažindindama mus ji nesitikėjo, kad tai taps daugiau nei draugyste... Jos planas suveikė: nebeskambinau Malgo, nebendravome visus metus. Laimė, mus sutaikė kitas draugas: „Girdėjau, Malgo grįžo į miestą, gal kartu nuvažiuokime į Palm Springsą?“ Mano tėvai Palm Springse turi namus: kai ten nuvažiavome, pastebėjau, kad Malgo nejučia vaikšto man iš paskos, tarsi netyčia vis atsisėda prie manęs. Supratau, kad nėra man abejinga, ir vėl pakviečiau ją į pasimatymą. Nuo tada jau nebesiskyrėme, tačiau pirmojo bučinio ji privertė laukti ilgai – net šešias savaites! Draugystės pradžioje automobiliu važiavome iš Los Andželo į Didįjį Kanjoną: kelyje praleidome keturiolika valandų, be perstojo juokėmės, naktį gaudėme krintančias žvaigždes ir nė karto nesusipykome. Jau tada supratau, kad noriu ją vesti.“

Brandonas nė kiek neabejoja, kad gražuolė lenkaitė yra tobula jo antroji pusė. „Aš nerūpestingas, išsiblaškęs, o ji man padeda stabiliai stovėti ant žemės, – tvirtina. – Ji įkvepia būti geresniu žmogumi, o nuostabiausias jausmas pasaulyje – ją prajuokinti.“ „Jis man labai patinka kaip vyras – su juo jaučiuosi tikra moterimi, – komplimentų negaili ir Malgožata. – Iš jo daug ko išmokau: neslėpti emocijų, nebijoti parodyti įvairių savo pusių. Per pastaruosius dvejus metus Brandonas keliavo su manimi į Lietuvą šešis ar septynis kartus: jam buvo ne vis vien, iš kur aš kilusi, norėjo pažinti mano kultūrą ir šaknis. Jis myli mano šeimą – man tai labai svarbu.“

Pora susižadėjo Vilniuje prieš porą metų. „Planavau pasipiršti Malgo skrendant oro balionu, tačiau, kaip žinote, Lietuvos orai lengvai nuspėjami: tądien smarkiai lijo, – šypsosi Brandonas. – Paskambinau jos seseriai pasitarti, ką daryti, o toji pasakė: „Tiesiog pasipiršk jai.“ Tai ir pasipiršau iš pat ankstaus ryto: atsiklaupiau lovoje, pažadinau Malgo ir paprašiau tekėti už manęs. Ji tvirtina, kad verkiau, bet esu įsitikinęs, jog kambaryje skraidė dvi muselės, kurios sugebėjo vienu metu įskristi man į akis... Pažadėjau Malgo, kad mėgstamiausia mano dienos dalis visada bus nubusti šalia jos.“

Iškart po sužadėtuvių pora ėmė planuoti vestuves. „Svarstėme dviese susituokti Havajuose, bet supratome, kad tokią dieną norime būti su šeima. Galvojome apie Los Andželą, bet ten nedidelės vestuvės neįmanomos: būtų tekę kviesti 300–400 žmonių, o tokio grandiozinio pobūvio nenorėjome, – pasakoja nuotaka. – Be to, žinojome, kad ne visiems mano giminaičiams bus paprasta atvykti į Ameriką, o aš norėjau regėti visus. Tuomet Brandonas pasiūlė tuoktis Lietuvoje – šalyje, kurią labai myliu. Tai buvo puiki proga atvežti jo gimines į Lietuvą: jis išūžė jiems ausis pasakodamas, kad Vilnius – slaptasis Europos deimantas, o dabar jie patys tuo įsitikino.“

Vestuvių išvakarėse jaunavedžiai dalyvavo šventės repeticijoje „Stikliuose“. „Lauke siautė audra, bet vakarienė praėjo puikiai – džiaugėmės, kad svečiai susitiko, susipažino, – teigia Malgožata. – Mano mama mirė, kai buvau keturiolikos, tad greta manęs per repeticiją buvo teta. „Tik nesijaudink, žinok, kad mama tave laimina iš dangaus“, – vis kartojo. Vestuvių rytą pabudome ir pasijutome iš tiesų palaiminti: nuostabus oras, 26 laipsniai šilumos... Tai buvo pati gražiausia gegužės diena: vaikštinėjome po miestą, fotografavomės, o po pietų Užutrakio dvare įvyko vestuvių ceremonija ir pobūvis. Į ceremoniją mane iškilmingai atlydėjo tėtis. Negalėjau atsidžiaugti savo suknele, kurią sukūrė Airida Skrickienė: visi aikčiojo, klausinėjo, kas suknelės autorius, ir stebėjosi, kad tai Lietuvos dizainerė – manė, kad apdarą atsivežiau iš Los Andželo! Iš tiesų net nebandžiau ieškoti Amerikoje – esu Lietuvos gerbėja.“

Svečius iš Beverli Hilso stebino ne tik dizainerės, bet ir kitų žmonių, prisidėjusių prie šventės, profesionalumas. „Vestuvių organizatorė Laura Vagonė – nereali, Manto Petruškevičiaus gėlės – nuostabios, lyg Monet ar Renoiro, – susižavėjimo neslepia Brandonas. – Sąžiningai sakau: Los Andžele Laura ir Mantas uždirbtų bent dešimt kartų daugiau.“ „Iš Los Andželo pas mus atvyko trisdešimt svečių, kurie įpratę dalyvauti geriausiuose Beverli Hilso pobūviuose, bet ir jiems viskas atrodė nuostabu, – pritaria ir Malgožata. – Patys esame buvę ne vienose vestuvėse, kurias dekoravo bene garsiausias pasaulio floristas Jeffas Leathamas, ir galime patvirtinti, kad Manto darbas jam prilygo, jei ne pranoko. Visi buvo susižavėję dekoru, emocijomis, muzika – koncertavo „Queens of Roses“, ir svečiai iškart jas pakrikštijo „Spice Girls“. Mus sutuokė Brandono draugas, turintis licenciją tuokti. Nesirinkome bažnytinės santuokos: mano vyras buvo auginamas kaip žydas, tačiau jaučiasi esąs laisvas nuo religijos, tad nenorėjau jo velti į katalikiškas tradicijas. O ir pati, gyvendama Amerikoje, ėmiau labiau pasikliauti savimi nei kieno nors kito įsakymais.“

Vestuvines priesaikas jaunieji rašė patys. „Ilgiuosi tavęs kaskart, kai tik lieku vienas. Tu esi citrina ir cukrus manajai „Lipton“ arbatai“, – jausmingai eiliavo ponas Liptonas. „Suskaičiavau visus kartus, kai per mūsų draugystės laiką jis siuntė man gėlių, – jų buvo aštuoniolika, ir kaskart su gėlėmis gaudavau jo sukurtą eilėraštį, – šypsosi nuotaka. – Nenuostabu, kad ir priesaiką jis surimavo: deklamavo, kaip mes susitikome, kuo aš jam patinku ir kas mūsų laukia ateityje.“ „Mano priesaiką išvertė į lenkų kalbą, kad suprastų visa jos šeima. Vertimas irgi buvo eiliuotas, – pabrėžia jaunikis. – O Malgo priesaika buvo labai jaudinanti ir gili. Bandžiau laikytis tvirtai, bet ji pravirkdė visus svečius – ir man vėl į akis įskrido dvi muselės... Mūsų priesaikos puikiai atspindėjo, kas esame ir ką mums reiškia mudviejų santykiai.“

Draugystės pradžioje Brandonas Malgožatai pažadėjo vieną dieną nuskraidinsiąs į Mėnulį. Tam tikra prasme tai išsipildė: šventės vieta buvo dekoruota lyg kosmosas, visi staliukai paversti skirtingomis planetomis, o jaunavedžių stalas – Mėnuliu. Naktį išėję į lauką svečiai ir danguje išvydo švytinčią pilnatį. „Daug šokome, linksminomės, valgėme nuostabų maistą, – prisimena nuotaka. – Viskas buvo tobula. Kitą dieną mūsų laukė brunch’as „Pacų“ viešbutyje, o vėliau mano dėdė surengė barbekiu vakarėlį savo namuose Zujūnuose: grojo vietinis muzikantas, valgėme lietuvišką maistą, kepėme šašlykus, kaitinomės saunoje, – tiesiog tradicinė antroji vestuvių diena!..“ Po vestuvių jaunieji leidosi į žaibiškai suplanuotą medaus mėnesio kelionę: aplankė Lioną, Kaprį ir Marakešą. „Medaus mėnuo buvo puikus, o dabar grįšime į įprastą kasdienybę Los Andžele, – šypsosi abu. – Vaikų dar neplanuojame: jei taip nutiks, bus puiku, bet šiaip dar norėtume pasidžiaugti vienas kitu. Juk kaip gražiai skamba – Liptonų šeima!..“