Žaibiškai išgarsėjęs treneris Ignas – apie influencerio etiketę, kolegų replikas ir ypatingą ryšį su vaikais

I.Kurkliečio gyvenime aistra futbolui atsirado dar vaikystėje. Kaip ir daugeliui mažųjų berniukų idealu jam tapo portugalų futbolo žvaigždė.

„Viskas prasidėjo paprastai – 2006 metais vyko pasaulio futbolo čempionatas Vokietijoje. Televizoriaus ekrane pirmą kartą pamačiau legendinį Cristiano Ronaldo. Užteko jį pamatyti ir vos kelis kartus išeiti su tėčiu į kiemą, paspardyti kamuolį tarp medžių ir meilė futbolui tiesiog užgimė. Panašu, kad ji niekur nebedingo“, – naujienų portalui Žmonės.lt pasakojo I.Kurklietis.

Nors šis sportas tapo neatsiejama gyvenimo dalis, tačiau karjerą tapti profesionaliu futbolininku pakoregavo susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės.

„Bandžiau žaisti profesionaliau, bet esu kilęs iš mažo miestelio. Vienu gyvenimo momentu reikėjo rinktis – ar keltis į didesnį miestą ir susikoncentruoti į mokslus ar likti ir siekti karjeros futbole. Po ilgų svarstymų kartu su šeima nusprendėme rinktis mokslus, o futbolas liko kaip mėgstamas pomėgis“, – pasakojo Ignas.

Net ir pakeitus karjeros kryptį aistra ir meilė šiam sportui nedingo, o trenerio darbas, kaip jis teigia susirado jį patį.

„Manau, kad šis darbas turi pats surasti tave – taip nutiko ir man. Draugas iš gimtojo miesto pasiūlė padėti jam treniruotėse ir pabūti trenerio asistentu. Iš pradžių galvojau, kad reikės, liaudiškai tariant, išdalinti ir surinkti lėkštutes bei palaikyti bendrą tvarką. Tačiau atvykus paaiškėjo, kad viską pasidalinome per pusę – gavau savo grupę vaikų, už kurią tapau visiškai atsakingas. Po kelių bandomųjų treniruočių supratau, kad man tai patinka. Nusprendžiau į viską pažiūrėti rimčiau. Tiesa, buvo momentų, kai treniravimas buvo nutrūkęs, bet, kaip pats sakau – jis mane vėl rado, su naujais pasiūlymais, idėjomis“, –kalbėjo pašnekovas.

Paklaustas, koks jam didžiausias iššūkis šiame darbe jis sakė, kad, kai jauti aistrą darbui į sunkumus žvelgi kitaip.

„Kai dirbu ir mėgaujuosi tuo, ką darau, aš daug sunkumų tame nematau. Žinoma, atskiro paminėjimo vertas darbas su tėvais, bendros aplinkos kūrimas, bet neišskirčiau, kad tai yra sunku, gal labiau nemalonu. Retkarčiais reikia pasakyti kažką negražaus tiek tėvams, tiek vaikams“, – pasakojo I.Kurklietis.

Treniruočių metu Ignui svarbu ne tik išmokyti vaikus profesionaliai žaisti futbolą, bet ir ugdyti juos kaip asmenybes. Treneris siekia įskiepyti gyvenimiškas vertybes

„Aš noriu vaikams įskiepyti daug žmogiškųjų savybių, tai darau per tam tikras užduotis ar pavyzdžius, akcentuodamas, kad už juos niekas nieko nepadarys ir nesvarbu, ar tai būtų futbolas, ar gyvenimas, ar mokykla. Noriu kad jie mokytųsi savarankiškumo, atsakomybės už save ir savo veiksmus. Jeigu kažkas nesigauna, pirmiausia žiūrėtų ne į patį trenerį, tėvus ar teisėjus, bet visų pirma atsižvelgtų į save, ką padarė blogai, ką galėjo padaryti geriau ir kodėl, tai lėmė tokį rezultatą. Pastangos, pastangos ir pastangos“, – teigė treneris.

Paklaustas, kas patį įkvėpė tapti treneriu ir kokius pavyzdžius jis matė, vaikinas pasakojo, kad patirtis su įvairiais treneriais jam leido suformuoti savo požiūrį į šią profesiją.

„Turėjau nemažai įvairių trenerių: nuo tokių, kuriems nuoširdžiai rūpi, bet jaučiamas žinių trūkumas iki tokių, kurie yra tave palaidoję, kaip žaidėją. Tai man parodė, kad vis dėlto nieko niekada nereikia nurašyti, o jeigu dirbi savo darbą, turi jį dirbti pilnai atsidavęs, būti pasiruošęs ir jausti atsakomybę už tai, ką darai. Žinoma, yra ir tokių trenerių, kuriems jaučiu labai didelę pagarbą, kurie mane daug išmokė, ne tik kaip žaidėją, bet ir asmenybę, už tai jiems būsiu dėkingas visą likusį gyvenimą“, – mintimis dalijosi vaikinas.

I.Kurklietis siekia, kad treniruotės būtų ne tik efektyvios, bet ir smagios, kuriose vaikai jaustųsi laukiami. Pabrėžia tarpusavio pagarbą ir komandiškumą. Tiesa, balsą pakelti taip pat kartais tenka.

„Visų pirma, mano idėja ir filosofija yra tokia, kad noriu būti vaikų draugas, o ne treneris, kurie jo bijotų ar nedrįstu pasipasakoti. Aš esu jų draugas ir noriu tikėti, kad jie pilnai manimi pasitiki, nebijo išsipasakoti. Mes bendraujame, kaip lygūs su lygiais, nesistengiu išsikelti savęs, kad esu geresnis.

Žinoma, būna, kai reikia suvaldyti situaciją ir balsą pakelti, parodyti griežtesnį veidą – kontrolės veidą, bet, kai pakeliu balsą, tai maniškiai iškart supranta, kad yra kažkas ne to. Kas be ko – abipusė pagarba, aš turiu jausti, kad jie mane gerbia ir jie turi jausti, kad aš juos gerbiu. Vadinu juos broliais, noriu, kad jie suprastų, kad esu vienas iš jų. Mes daug kalbame, kas yra pasitikėjimas, kad mes komanda, ką mes darome dėl komandos ir kaip kiekvienas galime prisidėti, kad komanda būtų geresnė“, – teigė jis.

Auklėtinių požiūrį į sportą ir gyvenimą treneris formuoja per įvairias užduotis.

„Daugelis galvoja, kad ateini, pakalbi: „labas, labas“ ir „viso gero“. Ne, mes pakalbame, kaip sekasi mokykloje, turime papildomas užduotis, namų darbus, kuriais domimės, skatiname juos atlikti, tai mūsų visa ryšį bendrą stiprina ir tuo pačiu jie tobulėja, kaip žaidėjai ir asmenybės“, – pasakojo jis.

Paklaustas, kokiu treneriu save pristatytų jis nusijuokė ir pridūrė: „Reikėtų vaikų klausti ar kolegų, kaip jie mane apibūdintų, kaip trenerį. Pats sau gali ir uodegą pasikelti.“

Socialiniuose tinkluose ypatingai daug dėmesio sulaukia Igno kuriamas turinys. Nuotaikingi vaizdo įrašai su vaikais, kuriuose galima išvysti ir kelių dienų stovyklų įrašų, ir motyvacinių žodžių vaikams, ir linksmų klausimėlio formos žaidimų.

Jis pasakojo, kad savo turiniu siekia pakeisti visuomenės požiūrį į pedagogų darbą.

„Visada norėjau kurti, bet pritrūkdavo drąsos. Kita idėja, iš kurios viskas gimė yra tai, kad trenerio darbas visuomenėje suprantamas klaidingai. Pavyzdžiui, grįždavau po mėnesio darbo Palangoje, stovyklose – tai 28 dienos be jokių pertraukų, dirbant su vaikais nuo ryto iki vakaro. Sugrįžus po trijų ar keturių stovyklų pasitinka draugų klausimas: „Ką treneriukas, ar pailsėjai?“ Tada tu bandai paaiškinti, kad treneriukas, ne treneriukas, bet nevažiuojam mes ten ilsėtis. Važiuojame daug dirbti“, –naujienų portalui Žmonės.lt pasakojo I.Kurklietis.

Prisiminęs patį pirmąjį vaizdo įrašą I.Kurklietis pripažįstą, kad jį įkelti reikėjo drąsos ir paskatinimo.

„Pats pirmas įrašas buvo iš turnyro Lenkijoje. Filmavome rungtynes ir trenerio reakcijas. Nusifilmavus ir sumontavus dar keletą savaičių įrašas gulėjo telefone su dvejonėmis, kelti ar ne, tačiau gerų kolegų ir draugų skatinamas pradėjau kelti vaizdo įrašus ir po to įsivažiavome. Drąsos nesumažėjo nuo pirmo įrašo, atsirado stimulas ir motyvacija ir taip viskas vystosi iki šiol“, – prisiminė jis.

Nors būti žinomu jis niekad nesiekė, tačiau prisipažino, kad apie sekėjų skaičių socialiniuose tinkluose tyliai pasvajodavo.

„Turiu tikslų knygutę, kurioje užsirašau, ką noriu pasiekti per tam tikrą laiko tarpą. Buvau užsirašęs tikslius skaičius, kokius norėjau matyti, bet tai buvo labiau juoko forma, tačiau pasąmonėje tikėdamas, kad tai yra įmanoma. Negaliu sakyti, kad aš to nenorėjau, tai buvo viena iš mano siekiamybių, o, kad siekiamybė taptų kūnu turėjau daug dirbti. Niekas neįvyko nei per vieną dieną, nei per vieną įrašą. Iš šono gali atrodyti, kad viskas labai lengva, bet yra planavimas, idėjų generavimas ir jų išpildymas“, – su šypsena portalui Žmonės.lt teigė Ignas.

Vaido įrašų kūrimas tapo ne tik Igno kūrybinių idėjų išpildymu, bet ir vaikų laukiama treniruočių ar stovyklų dalis.

„Mano auklėtiniams labai patinka ir dėl to labai džiaugiuosi. Smagu matyti, kad patinka tiek jiems, tiek tėvams. Esu labai dėkingas už tai, kad visi į tai žiūri pozityviai. Vaikai patys ateina ir klausia: „Treneri, gal šiandien video nufilmuosime?“. Jeigu reikia intro padaryti, pasakau – kad man reikia dviejų vaikų, ar būtų norinčių, tai iš dvidešimt vaikų – dvidešimt rankų ir pakyla, belieka tik išsirinkti, kas greičiau pakėlė“, – pasakojo vaikų treneris.

Turinį, kuris keliauja į socialinius tinklus Ignas stengiasi perteikti be pasiruošimo ar vaidybos.

„Dublių mes nedarome, visus įrašus stengiamės nufilmuoti iš pirmo karto, nes norime išlaikyti emociją, nuoširdumą ir tikrumą. Lengva suprasti, kada tu perfilmuoji, duodi nurodymus, ką daryti, ką kalbėti“, – dalijosi pašnekovas.

Paklaustas apie kitų trenerių reakcijas dėl turinio, vaikinas pasakojo, kad sulaukia replikų, tačiau viskas yra juoko forma, o nuo kritikuojančių stengiasi atsiriboti.

„Iš savo kolegų, mūsų akademijoje, sulaukiu sveiko pašiepimo, traukimo per dantį, bet piktų žvilgsnių ar nepasitenkinimo nejaučiu. O kitų akademijų trenerių nelabai pastebiu, o jeigu yra kažkoks reikalas nenoriu pastebėti“, – užsiminė vaikinas.

Augant auditorijai socialiniuose tinkluose, Ignas neretai išgirsta įvairių apibūdinimų apie save – „influenceris“, „tiktokeris“, „instagrameris“, tačiau jis save laiko treneriu, o tokios etiketės, jo nuomone yra neišvengiamos.

„Aš suprantu, kad pats į tai veliuosi, keliu įrašus ir juos noriu kelti, noriu būti girdimas, reprezentuoti tiek trenerius, tiek sporto pasaulį iš pedagogų pusės, o epitetai – visiškai natūralu ir suprantama, kad ateina, bet man tai papildomos įtakos nedaro“, – teigė pašnekovas.

I.Kurklietis atpažįstamas jau ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir gatvėje. Jis pasakojo, kad žmonės su mielu noru prieina pasisveikinti, nusifotografuoti ir nevengia pagirti už nuotaikingus vaizdo įrašus.

„Yra tekę nusifotografuoti, pasirašyti – labai smagu ir malonu. Tai mano darbo įprasminimas, vienas iš rezultatų, kad tave pamato, atpažįsta ir turi drąsos pakalbinti, paprašyti nuotraukos, nes suprantu, kad tas žmogus iš interneto gali atrodyti , kaip netikras. Sukelia didelę nuostabą, kai jį pamatai realybėje, bet mes visi tokie pat esam. Labai džiugu, kai prieina gatvėje, pietaujant ar vakarieniaujant pasakyti gražų žodį, kad darau gerą darą, labai patiko video. Tai vienas iš mano motyvacijos šaltinių“, – su šypsena pasakojo

Kaip ir kiekvienas kūrybinis darbas reikalauja įkvėpimo, nuolatinių idėjų generavimo. Ignas pasakojo, kad kūrybinė krizė aplanko, tačiau tuo metu stengiasi savęs nespausti.

„Pats sau kartais kartoju, kad tai yra normalus dalykas, kai neturi jėgų, idėjų, reikia duoti sau laiko atsipūsti, pasižiūrėti, ką jau esi padaręs ir savęs negraužti. O idėjos kyla paprastai – gulint lovoj, važiuojant į treniruotes, žiūrint per langą. Pas mane scenarijaus nelabai parašysi, tai tiesiog reikia nebijoti išsitraukti kamerą, užsidėti mikrofoną ir filmuotis“, – sakė treneris.

Paklaustas, ar niekad nesvarstė mesti kūrybinės veiklos jis pasakojo, kad šiame gyvenimo etape futbolas ir vaikai jam yra didžiausia motyvacija.

„Visi įrašai yra su dviem temomis – vaikai ir futbolas. Šie du žodžiai man asocijuojasi labai stipriai, tai mano gyvenimo dalis, o kol yra futbolas ir vaikai bei geros ir teigiamos emocijos tol man patinka“, – užsiminė Ignas.

Augant Igno populiarėjimui socialiniuose tinkluose galima išvysti vis daugiau panašaus pobūdžio įrašų. Paklaustas, kaip jis į tai reaguoja, treneris teigė, kad asmeniškai jo tai neliečia.

„Daug žmonių klausia kaip aš reaguoju, kokia mano nuomonė, bet savo nuomonę pasilaikau sau šiuo klausimu. Kiekvienas yra laisvas daryti tai, ką jie nori ir, kas jiems atrodo geriausia. Prieš daugelį metų, kai atsirado pirmosios tinklalaidės, jas kūrė vos vienas kanalas, dabar jų turime šimtus. Vadovaujuosi tuo pavyzdžiu, kad gyvendamas laisvoj šaly negali reikšti kažkokių pretenzijų jeigu kažkas tave kopijuotų. Šiuo klausimu esu ramus“, – atviravo vaikinas.

Pasidomėjus apie tolimesnius planus jis teigė, kad minčių naujiems projektams turi, tačiau apie juos neatviravo.

„Esu toks žmogus, kuris laiko viską savyje, kol tai nevirsta kūnu. Idėjų yra visokių, šiuo metu gal jų norėtųsi turėti daugiau, bet su laiku bus matyt“, – intrigavo jis.