Žalieji maištininkai – lokavorai. Kas jie tokie?
Poreikis protestuoti prieš visuomenėje dominuojančias nuostatas ir vertybes įaugęs į žmonių kraują. Šiandien, daugelį apėmus vartojimo karštinei, gelbėti planetą pasiryžę žalieji maištininkai. Vieni iš jų – lokavorai.
Jų kredo: „Valgyk vietinių gamintojų produkciją – išgelbėk planetą!“
Kas jie tokie?
Judėjimo pavadinimas Locavore yra sudarytas iš angliško žodžio local (liet. „vietinis“) ir dėmens -vorous (liet. „-ėdis“). Lokavorais save vadina žmonės, kurie valgo maistą, užaugintą kuo arčiau jų gyvenamosios vietos.
Šis judėjimas remiasi amerikiečių žurnalistikos profesoriaus Michaelo Pollano knygoje „Visaėdžio dilema“ (angl. „Omnivore’s Dilemma“) išsakyta mintimi, kad nedidelių šeimos ūkių derlius, parduodamas tik vietiniams gyventojams, – pats „žaliausias“ ir taupiausias maitinimosi būdas.
Šis įsitikinimas grindžiamas faktu, kad toks maistas iki mūsų pietų stalo keliauja trumpiau, todėl daug mažiau teršia aplinką ir neskatina šiltnamio efekto. Be to, yra sveikesnis ir šviežesnis.
Taip pat skaitykite: Ekologiškų produktų ženklinimas: tikėti ar ignoruoti?
Lokavorų judėjimas populiarus ne tik Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, bet ir tolimojoje Australijoje, taip pat plinta Europoje. Akivaizdu, kad ir Lietuvoje ūkininkų turgeliai sulaukia vis daugiau pirkėjų.
Pagrindiniai jų gyvensenos principai
- Maisto geriausiai užsiauginti savo darže ir sode, o tų produktų, kurių trūksta, – įsigyti netoliese veikiančiuose ūkininkų turgeliuose, fermose ar sodybose.
- Sezoninių daržovių ir vaisių galima užsikonservuoti. Svarbiausia, kad jie būtų pirkti iš vietinių ūkininkų ar pačių užsiauginti.
- Perkant maisto produktus prekybos centre, reikia rinktis pagamintus gimtojoje šalyje. Valgyti tik tuose restoranuose, kurių virtuvėse ruošiami patiekalai – iš šalies ūkininkų tiekiamų produktų.
Kritiko žvilgsniu
Teksaso valstijos (JAV) universiteto dėstytojas Jamesas E. McWilliamsas mano, kad nors locavore‘ų ketinimai geri, jų įsitikinimai neatitinka tikrovės. Atsisakydami vartoti tūkstančius kilometrų gabenamus maisto produktus, judėjimo atstovai siekia sumažinti aplinkos taršą ir anglies dioksido (CO2) pėdsakus.
Pasirodo, transportavimas sudaro tik 11 proc. viso maisto produkto paliekamo CO2 pėdsako. Daugiausia energijos sunaudojama jo gamybai, apdirbimui ir suvartojimui. Be to, kas kartą valgydami mėsos gaminių turėtume žinoti, kad jų paruošimas yra aplinkai žalingesnis nei daržovių ar vaisių.
Taip pat skaitykite: Ką slepia užrašas „ekologiški produktai“?
J. E. McWilliamsas pateikia pavyzdį: vienam mėsainiui pagaminti sunaudojama apie 2400 litrų vandens, o pomidorui užauginti – tik 13 litrų. Taigi tie, kurie iš tikrųjų siekia sumažinti planetos taršą ir sustabdyti šiltnamio efektą, turėtų ne dviračiu riedėti į ūkininkų turgelį pirkti šviežios mėsytės, o tapti vegetarais...
