Režisierė Urtė Sabutytė ir prodiuserė Rūta Jekentaitė susipažino Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur abi studijuoja. Operatoriaus Ramūno Greičiaus ir režisieriaus Audriaus Stonio iniciatyva jungtinėje studijų programoje kartu tuos pačius dalykus studijuoja ir režisieriai, ir operatoriai, ir prodiuseriai. Čia ir gimė ir bendras projektas – filmas „Šviesus rytojus“, patekęs į „Scanoramos“ konkursinę trumpametražių filmų programą „Naujasis Baltijos kinas“.
Eksperimentams dažnai reikia drąsos. Juk saugiausia rinktis išbandytą kelią, patikrintą maršrutą. Iš kur semiatės tikėjimo savo jėgomis?
Urtė: Atsimenu, kai kartą būdama dar vaikas žaidžiau kieme su drauge. Mes prisikasėm akmenų, maždaug bulvės dydžio, ir galvojom, ką su jais įdomaus nuveikti. Nepamenu, kuri kurią įtikino, bet pradėjom juos mėtyti į kelių aukštų namą – norėjome pasitikrinti jėgas, ar pavyks permesti akmenį į kitą namo pusę. Žinoma, dužo pirmo aukšto langas, bėgom slėptis pas mano mamą. Iki šiol šitą istoriją prisiminus aplanko geras jausmas – tikėjimas, kad mums tikrai pavyks ir mes tikrai permesime tuos akmenis.
Panašiai buvo ir su filmu? Tik jis jau konkurse – vadinasi, niekas nesudužo?
Rūta: Filmą kūrėme studijų metu, atsiskaitymui. Iš pradžių gilinomės į skirtingus žanrus: siaubo, miuziklą, komediją, trilerį, vėliau burtų keliu mums kliuvo siaubo žanras. Dėl to labai džiaugėmės, juk kino kalbos prasme jis atveria labai daug galimybių eksperimentuoti. Po egzamino vis svarstėme, kad norėtume Lietuvoje ir toliau jį rodyti. Tuomet filmo operatorius Zbigniev Bartoševič pasiūlė pradėti nuo „Scanoramos“. Pagalvojome, kad pagal filmo stilistiką tai būtų geriausia mintis.
Urtė: Kalbant apie netikėtumus ir filmavimo iššūkius, pirmiausia į galvą ateina mintis apie automobilį, kurį pasirinkome. Jis buvo tikras aktorius! Kartais atrodė, kad jis perėmė filmo scenarijų ir pradėjo krėsti mums pokštus. Automobilyje dingdavo elektra, neužsikurdavo variklis, nuolatos be priežasties gesdavo. Automobilis neturėjo vairo stiprintuvo, tad mūsų aktorei Aistei nemažai teko padirbėti sukant ratus po filmavimo aikštelę.
Kūrybiški žmonės sako, kad įkvėpimo ieškoti nereikia – reikia tiesiog daug dirbti. Ar teisybę jie šneka?
Urtė: Žinoma – be darbo joks įkvėpimas nepadės. Tačiau jis padeda dirbti lengviau, sklandžiau, palaiko motyvaciją. Vaikystėje daug skaičiau ir sukau tas pačias VHS kasetes. Vėliau atsirado nuomos punktas „Eliksyras“, kuris gerokai praplėtė sukamų filmų ratą. Dabar labiausiai įkvepia mane supantys žmonės.
Rūta: Įkvėpimo šaltiniai nuolat kinta, nes vis atrandu kažką naujo. Pritariu Urtei dėl skaitymo – pati augau su Astridos Lindgren knygom, kiekvieną jų skaičiau po kelis kartus. Dėka knygų formavosi pasaulio suvokimas, vėrėsi langai į svetimus pasaulius. Šiuo metu man įdomiausi klasikinio kino meistrai ir jų dienoraščiai. Gal jie ir nėra tiesioginis įkvėpimas, bet motyvuoja nesustoti. Pasiskaitai kokio Bergmano dienoraščius, sugrįžti 50 metų atgal – džiaugsmai ir vargai panašūs. Pasisemi motyvacijos ir judi toliau.
Filmas „Šviesus rytojus“ pasakoja apie trijų draugių kelionę automobiliu. Naktį, draugėms grįžtant iš vakarėlio namo, netikėtai užgęsta automobilis. Nepažįstamame kelyje pasirodo nenuspėjamos šviesos, kyla įtampa ir tampa neaišku, ar pavyks merginoms sulaukti šviesaus rytojaus ryto. Visus konkursinės programos „Naujasis Baltijos kinas“ filmus bus galima pamatyti „Scanoramos“ metu Vilniuje, lapkričio 15-16 dienomis.