Žavingas likimo vingis: kaip kirpėjui Valerijui Gigevičiui pavyko pabėgti nuo darbo

„Norėjau pabėgti nuo kirpimo, nes jau penkiolika metų intensyviai tą darau“, – sakė Valerijus, pasitikęs naujame „313 Cable Park“ Užpelkiuose. 

Bet jei ne kirpimas, ekstremaliojo sporto mėgėjas nebūtų šiltojo sezono leidęs gamtoje ir daręs to, kas labai patinka. 

„Visas mano gyvenimas tvarkomas kirpėjo kėdėje, – juokėsi jis. – Šis sprendimas irgi priimtas joje. Vienas mano klientas yra šio parko bendraturtis. Kol kirpau, jis svarstė, kaip čia išvažiavęs liks be savo kirpėjo. O aš pasisiūliau atvažiuoti pats.“ 

Susidėjęs krūvelę šortų ir vandens kostiumų, į parką Valerijus atvyko dirbti instruktoriumi. Manė, tiesiog bendraus su žmonėmis, mokys išsilaikyti ant lentos, prižiūrės inventorių. Galiausiai išėjo taip, kad tapo atsakingas kone už visą parką.

„Rūpinuosi personalu, prižiūriu virtuvę, mano užduotis – spręsti ir ūkines problemas. Dingo elektra! Kur Valera? Jei nori sužinoti, kur padėta kokia vinis, – klausk manęs. Kartą vienas lankytojas, matydamas, kad visą laiką ką nors veikiu – bėgioju, kalbuosi telefonu ar sėdžiu prie kompiuterio, kolegės paklausė, kas aš toks. Ši atsakė: „Valera. Ką jis daro?.. Viską!“ Parkas dar baigiamas įrengti. Tai žavi, nes matau, kaip viskas kuriama. Būtų buvę kur kas mažiau įdomu atvažiuoti ten, kur viskas pabaigta, išpuoselėta. O dabar tenka ir žemes nešioti, ir kilimus šluoti, ėmiau išmanyti statybų reikalus, elektros sistemą“, – pasakojo vasarai pajūrio gyventoju tapęs vilnietis. 

Šįmet dėl vandenlenčių sporto galvą pametęs Valerijus, žinoma, pasinaudodavo tarnybine padėtimi ir paplaukiodavo pats: „Kuo žmones tai patraukia? Jie atvažiuoja atsipalaiduoti, nenori galvoti apie darbą, rutiną. Juk čia svarbiausia – išsilaikyti ant lentos, išmokti ko nors naujo, tokie rūpesčiai sukant 610 metrų ratu – svarbiausi. Tai tas pats, dėl ko dauguma eina į kalnus, – išvalyti smegenų. Kažkada plaukdamas dar bandžiau pažiūrėti į dangų – tobula, visiškas kosmosas. Bet plaukiant grožėtis gamta nebūna kada.“

Pats Valerijus sykį yra apsukęs 38 ratus, užtruko apie valandą.

„Šitas sportas nepriklauso nuo vėjo, saulės – jokių oro sąlygų. Gali lyti, na ir kas?.. Juk vis vien plaukdamas būni šlapias. Vėsiau? Yra hidriakai. Turiu tris ir dar maža – kaskart jį renkuosi pagal orą: tam tikro storio, ilgio. Taip, šitas sportas reikalauja investicijų, bet reikia būti protingam ir pirkti viską, kai žinai, kad tikrai tuo užsiimsi. Žinoma, galima įsitaisyti gražų vandens kostiumą, tada gal kils stimulas jį parodyti, vadinasi, važiuoti į parką. Juk kur daugiau pasidemonstruosi? Į miestą su juo neišeisi“, – šypsosi Valerijus. Ką tik apmokytiems debiutantams – per dieną jų būna apie trisdešimt–keturiasdešimt, – bijantiems, kad visi pamatys jų griūtis, kirpėjas pataria nesusireikšminti: visiems kur kas įdomiau žiūrėti, kokius triukus išdarinėja asai.

Net ir pabėgęs nuo kirpimo, Valerijus į pajūrį atsivežė žirkles, kitus įrankius, jie sudėti atokiau, už parke veikiančio restorano.

„Kerpu nedažnai, sąmoningai vengiu, bet norinčių vis atsiranda. Pirmiausia apkerpu darbuotojus – vadinu juos savo vaikučiais. Jie bendrauja su žmonėmis, turi būti gražūs. Atvažiuoja senų klientų, atsiranda ir naujų, kurie Vilniuje pas mane nebuvo lankęsi. O į sostinę parlekiu kartą per mėnesį, tai duoklė klientams“, – šypsosi profesijos ir ne savo salonuose neapleidžiantis kirpėjas.

Sprendimu iki rudens gyventi toli nuo miesto šurmulio Valerijus vis neatsidžiaugė: „Man patinka vaikščioti basam, nešioti šortus, bendrauti su žmonėmis, jiems padėti. Pavargstu – šoku į vandenį, paplaukiu. Galvoje iškart – restart. Stengiuosi kuo mažiau važiuoti automobiliu, iki Palangos dviračiu nulekiu per dvidešimt minučių – jei turiu laiko, pamedituoju prie jūros ar turguje nusiperku uogų. O paskui... Galvoju, būtų smagu įsikurti kur nors vandenlenčių parke Azijoje ar Pietų Amerikoje.“