Žavusis virtuvės šefas Gian Luca Demarco: „Svajoju tapti Lietuvos piliečiu, įstoti į savanorius“

Šiandien Gian Luca – savo Kulinarijos studijos vadovas, degalinėse „Circle K“ (anksčiau – „Statoil“) parduodamų užkandžių receptų autorius, Italijos šefų asociacijos atstovas Baltijos regione, taip pat – „Lietuvos ryto“ televizijos laidų vedėjas ir Marijos radijo bendradarbis. „Dar esu komandos „Eskadronas“ narys – noriu išmokti ginti Lietuvą, jeigu jai kiltų grėsmė. Svajoju tapti Lietuvos piliečiu, įstoti į savanorius, – vardija savo šiandienos veiklą ir ateities viltis. – Kai galiu, savanoriškai padedu tiems, kurie gyvena sunkiau nei aš. Manau, kad man Dievulis viską davė, todėl turiu dalintis su kitais. Tada esu savimi, jaučiuosi laisvas, tikras vyras, ta veikla man veide nupiešia šypseną. O svarbiausios mano pareigos šiandien – su žmona Egle (36) būti Magdos (4 m. 6 mėn.) ir Beno (3) tėvais.“

Neturiu ypatingų gabumų greitai išmokti užsienio kalbų. Lietuviai man žiauriai padėjo.

Kaip išmokote taip gražiai kalbėti lietuviškai?

Žmonės padėjo. Pirmą kartą į Lietuvą atvažiavau 2004 metais – būdamas dvidešimt vienerių. Tada su saleziečių misija aštuoniems mėnesiams atvykau į Palemoną Kaune dirbti dienos centre su jaunimu iš gatvės. Visur vaikščiojau su mažu geltonu žodynėliu: atversdavau jį ir, skaitydamas lietuviškas frazes, bandydavau susikalbėti. Po dviejų mėnesių kažkiek jau šnekučiavau, po šešių – kalbėjau taip, kad kiti galėjo suprasti, ką noriu pasakyti, ir galėjau diskutuoti. Neturiu ypatingų gabumų greitai išmokti užsienio kalbų. Lietuviai man žiauriai padėjo. Jie buvo su manimi kantrūs, daug bendravome ir žvengėme. Paskui ši kalba mane Turino olimpinėse žaidynėse suvedė su Lietuvos biatlono rinktine.

Ką bendro turėjote su biatlonu?

Esu kaimietis kalnietis – kilęs iš Šiaurės Italijos, iš miestelio, esančio netoli Turino. Ten augdamas visko daug dariau. Nuo vaikystės ir kalnuose slidinėjau. Gerai sekėsi, bet ne taip puikiai, kad tai būtų galėjęs būti mano gyvenimas. Įvertinau savo galimybes ir pasakiau, kad nebūsiu čempionas. Pradėjau treniruoti kitus, bet tai buvo pomėgis.

2006 metais Turino olimpiadoje buvau savanoris, o kadangi šiek tiek mokėjau lietuviškai, mane paskyrė būti Lietuvos komandos asistentu.

Tais pačiais metais pasaulio biatlono čempionatas vyko taip pat Italijoje, ten padėti komandai manęs paprašė jau pati Lietuvos biatlono federacija. Paskui gavau jos kvietimą atvykti dirbti čia. Man buvo dvidešimt ketveri. Labai norėjau išbandyti save. Tačiau ne iš karto pavyko: tėvas patyrė avariją darbe ir planai sugriuvo. Atsisakiau važiuoti į Lietuvą, nes rūpesčių pakako namuose. Po metų vėl sulaukiau pasiūlymo. Tėvas jau jautėsi geriau, o mama pasakė, kad turiu gyventi savo gyvenimą. 2008-ųjų birželį 6-ąją, per jos gimtadienį, atvykau į Lietuvą. Daug kas nesuprato, kodėl išvažiavau, nes Italijoje jau viską turėjau: rimtą darbą, merginą, laisvalaikiu dirbau restoranuose ir mokiau slidinėti.

Tikrai, kodėl?

Galimybė dirbti su pasaulinio lygio biatlono rinktine man buvo kažkas tokio. Tai, ko negalėjau pasiekti kaip sportininkas pats, galėjau įgyvendinti treniruodamas kitus. Ta galimybė pasitaikė geru laiku – buvau jaunas ir drąsus. Atvažiavau kaip biatlonininkų bendrojo fizinio pasiruošimo treneris. Taip pat buvau atsakingas už komandos vadybą. Aš kaifavau.

Mano pirmi namai Lietuvoje buvo Ignalina. Iš pradžių buvo sunkoka, nes nesuprasdavau, kas, kodėl aplinkui vyksta. Nemokėjau tobulai lietuviškai. Taip, kantrybės reikėjo ir ignaliniečiams, ir man. Padėjo visi: federacijos žmonės, sportininkai. Ignalina man buvo šviesus periodas, gera patirtis. Kai Lietuva pristatoma kaip liūdnų, niūrių žmonių šalis, visada sakau, kad tai – didžiausia nesąmonė. Man tai nesuprantama. Ir Italijoje žmonės neina per gatvę išsišiepę. Tai legendos.

Kai mano gyvenime atsirado Eglė, prieš paprašydamas jos už manęs tekėti išėjau iš biatlono. Supratau, kad sukūręs šeimą negalėsiu devynis mėnesius per metus keliauti po pasaulį su rinktine. Atsisakiau jo dėl savęs ir šeimos. Visi tai suprato.

Mylimojo užsieniečio ji nenorėjo, o aš, italas, jos akimis, buvau dar blogiau. Teko dėl jos dėmesio pakariauti... Tačiau šiandien mudu kartu.

Kas gi ta moteris, dėl kurios atsisakėte svajonių darbo?

Medikė, odontologė. Ji dirba Vilniaus implantologijos centre. Mes susitikome vieną vasaros vakarą restorane, pasibaigus kino seansui po žvaigždėmis. Užsukau pavalgyti, ten atėjo ir mano pažįstama mergina su drauge. Tai buvo Eglė. Mums buvo gera bendrauti, todėl abi pakviečiau sekmadienį pas save pietų. Nuo ryto sukausi virtuvėje, žiūriu, jau pusvalandį, keturiasdešimt minučių vėluoja. Paskambinau – kur jūs? Jos sakė pamaniusios, kad pajuokavau. Paskui visgi atėjo, pamažu susibičiuliavau su Egle. Tačiau mylimojo užsieniečio ji nenorėjo, o aš, italas, jos akimis, buvau dar blogiau. Teko dėl jos dėmesio pakariauti... Tačiau šiandien mudu kartu. O mūsų vestuvėse šventė ir biatlono žmones. Jie – mano lietuviška šeima, išpildžiusi gyvenimo svajonę.

Ir dabar grįžęs namo iš sykio įsijungiu biatlono varžybas arba žiūriu rezultatus telefone. Nuolatos kalbu apie tai su bendraminčiais. Biatlonui jaučiu pagarbą, dėkingumą, kartais – ilgesį. Man šilta širdyje apie tai galvojant. Atrodo, dar norėčiau būti varžybose, rėkti, padėti jiems, bet šeimos ir kasdienybės, kurią dabar turiu, į tai tikrai nebemainyčiau.

Ko ėmėtės atsisveikinęs su biatlonu?

Tris dienas buvau be darbo. Kartais kaip savanoris bendradarbiaudavau su Vilniaus savivaldybe. Per vieną susitikimą labai supykau, kalbėjau aiškiai, motyvuotai ir – man pasiūlė darbą! Savivaldybėje projektų vadovu buvau apie dvejus metus. Buvau atsakingas už sporto renginių kokybę, bet greitai pradėjau liūdėti. Norėjau grįžti į realybę. Nuo jaunystės buvau sportininkas ir dirbau virtuvėje. Tačiau man tėvai neleido net pagalvoti, kad maisto gaminimas galėtų būti pagrindinė veikla. Tėvas svajojo mane matyti su kaklaraiščiu, bet esu kitoks – laukinis paukštis. Todėl uždarytas ofise pradėjau liūdėti.

Du mėnesius su žmona svarstėme, ką man daryti. Pasakiau, kad norėčiau grįžti prie kokio nors amato, tarkim, gaminti maistą. Tik abejojau, ar sugebėčiau, nes jaučiausi per daug seniai iš tos srities pasitraukęs, pats sau atrodžiau nepatikimas – reikėjo pasimokyti. Italijoje pabandžiau įstoti į Turino kulinarijos akademiją, ir po septynių dienų jau važiavau ten mokytis. Po poros savaičių į Italiją atskrido ir Eglė su Magda. Dukra buvo visai kūdikis – taip elgdamiesi aplinkiniams atrodėme keistai, bet ta akademija buvo mano svajonių vieta. Aš iš karto atsigavau, nors buvau vyriausias iš studentų.

Studijos truko pusę metų. Paskui laimėjau vietą dirbti „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintame restorane. Kad išmokčiau viską apie mėsą, įsidarbinau ir mėsinėje. Norėdamas sužinoti rankomis gaminamos pastos paslaptis, pasiprašiau būti nuostabios moters – šeimos restoraną turinčios Tetos Džemos – asistentu.

Su Egle ir dukra įsikūrėme tėvų bute Ligūrijos regione, prie jūros. Vieną dieną žmona pasakė, kad laukiasi. Labai apsidžiaugiau, bet dukrai dar nebuvo metukų – viskas įvyko labai greitai. Italijoje atšventėme dukros pirmąjį gimtadienį ir nusprendėme grįžti į Lietuvą – čia atidaryti restoranėlį.

Kodėl nenorėjote likti gimtajame krašte?

Eglę traukė į Lietuvą, aš čia taip pat matau daugiau galimybių, kitokios laisvės daryti daug dalykų kaip užsienietis. Nenorėjau likti Italijoje, dirbti kietame restorane dvylika–šešiolika valandų per parą šešias dienas per savaitę ir nematyti šeimos. Tuos mėnesius, kai ten gyvenome ir aš baisiai daug dirbau, Magdytės visai nematydavau. Turėjau svajonę būti virtuvės šefu, bet su protu: mažame savo restoraniuke. Meldžiausi, kad Dievas pasiūlytų tokį darbą.

Viską buvau apskaičiavęs, Vilniuje teliko rasti savo restoranui vietą. Tačiau nepavyko: stabdė tai per didelė nuomos kaina, tai nesukalbami kaimynai, tai kitų netikėjimas manimi. Pavargau nuo paieškų. Tačiau be darbo gyventi nemoku, todėl nuėjau į kulinarijos studiją „Čiop Čiop“, o tada atsirado ši Kulinarijos studija. Kai čia užsukau, supratau, kad tai – ta vieta, kurios meldžiau, su Egle ją įsigijome. Jau trečius metus čia gyvenu.

Kaip jūsų charizmą pastebėjo televizijos laidų kūrėjai?

Netyčia! Buvo tokia laida „Europos viduryje“ su Edita Mildažyte. Joje diskutuodavo lietuviai ir čia gyvenantys užsieniečiai. Ji mane į tą laidą pakvietė kelis kartus.

Kai pradėjau dirbti savo Kulinarijos studijoje, „Lietuvos ryto“ televizijos laidų kūrėjai pasiūlė kurti laidą apie maistą. Nuo to laiko – jau trejus metus – ir nesiskiriame. Negaliu meluoti: man žiauriai patinka dirbti televizijoje! Kaifuoju nuo to. Darau tai tikrai ne dėl viešumo: iš tiesų malonu žmonėms parodyti, kad galima lengvai gaminti.

Labiau itališka ar lietuviška šiandien jūsų šeima?

Savęs visada bijau to klausti. Gal būgštauju, kad atsakymas bus, jog labiau puoselėjame lietuviškas tradicijas? Prie mūsų namo vėliava su Vyčiu plevėsuoja nuolatos, per itališkas šventes iškeliame ir Italijos.

Žmona puikiai kalba itališkai, ir Magda moka, o Benukas dar priešinasi: filmukus žiūri itališkai, atrodo, viską supranta, bet kai paprašau kalbėti, sako „ne“. Man tai ne problema: paviešės pas senelius Italijoje ilgiau ir išmoks. Namuose bendraujame lietuviškai – juk gyvename Lietuvoje!

Iš tiesų mes šeimoje nesveikai stipriai maišome lietuviškus ir itališkus dalykus, nes nei aš, nei Eglė nenusileidžia. Tarkim, vaikų auklėjimas prie stalo – visiškai itališkas: pavalgę jie turi mūsų paklausti, ar jau gali kilti nuo stalo, privalo patys lėkštę nunešti į virtuvę. Valgyti pradedame su malda, televizorius būna išjungtas, radijas, jei ir groja, tai tyliai. Lietuviškos mitybos tradicijos – blynai, grikiai.

Baisu, bet patys lietuvių virėjai nevertina savo šalies virtuvės! Už tokius cepelinus, kokius verda Liucija, aš sutikčiau gerai sumokėti. Tai – niša, bet ne man.

Ar mokate virti cepelinus?

Moku – dėka Jurgio Didžiulio. Prieš kelerius metus jis organizavo užsieniečių renginį, per jį kartu virėme cepelinus. Prieš tai paprašiau kaimynės Liucijos, kad pamokytų. Jei apie lietuvišką virtuvę ką nors žinau, tai dėka tos moters. Cepelinai – labai skanus patiekalas, gaila, kad nėra kur gero lietuviško maisto Vilniuje pavalgyti. Baisu, bet patys lietuvių virėjai nevertina savo šalies virtuvės! Už tokius cepelinus, kokius verda Liucija, aš sutikčiau gerai sumokėti. Tai – niša, bet ne man.

Namų virtuvė – irgi jūsų valdos?

Ne ne, man labai smagu grįžus rasti ir Eglės pagamintą vakarienę. Ji puikiai tai daro. Kai esu namie, dažniausiai ruošiu maistą aš, nebent labai tingiu... Tuomet Eglė kepa varškės apkepą.

Pavargstu nuo darbo, bet ne nuo maisto. Išsunkia baimė neišsilaikyti, abejonės, kad galbūt ką nors ne taip darau, nepakankamai gerai pavyksta. Slegia mintys, kad viskas laikina.

Kaip Lietuvoje jaučiatės šiandien, beveik po dešimties metų?

Šiandien Lietuva yra visai kitokia nei 2008 metais. Ir dar daugiau skiriasi nuo 2004-ųjų Lietuvos. Pasikeičiau ir aš. Vietiniai mane visada priėmė labai gerai. Būtų didžiulė nuodėmė, jei zirzčiau ant lietuvių. Nors kartais čia jaučiuosi svetimas, bet tas jausmas teisingas, – juk ir esu užsienietis. Jaučiausi svetimas, kai manęs nepriėmė į savanorius, nes esu italas. Man tai nepatiko. Juk mes sąjungininkai, aš čia gyvenu, du savo vaikus užregistravau lietuviais. Čia turiu šeimą, namą, verslą – jei bus grėsmė, imsiu šautuvą ir ginsiu Lietuvą. Vienintelė išeitis buvo „Eskadronas“.

Ne kiekvienas lietuvis yra toks patriotas, koks atrodote jūs.

Jūs – dideli patriotai, tik savęs tokiais nevadinate. Biatlono žmonės Arūnas Daugirdas, Ričardas Griaznovas, Rolandas Saladžius kasdien man buvo pavyzdys, kaip būti vadovu, patriotu, kaip sąžiningai dirbti. Jie mane auklėjo. Dėl jų atvažiavau čia gyventi.

Rėkti, kad esi patriotas, bet nieko nedaryti – viena, garsiai nedeklaruoti patriotizmo, bet gyventi pagal tuos dėsnius – visai kas kita. Man patiktų būti tokiu lietuviu neva ne patriotu. Jūs labai greitai einate į priekį, čia viskas taip gražu! Čia gyvendamas aš augu.

Norėtųsi turėti daugiau alaus draugų, su kuriais eitum išlenkti po bokalą ir pasiskųsti žmonomis. Tokius kelis turiu, bet žiauriai sudėtinga susitikti.

Su kuo čia draugaujate?

Italijoje turiu kokia trisdešimt draugų nuo vaikystės. Ten važiuodamas pro bičiulio namus gali stabtelėti, paskambinti, užsukti išgerti kavos ir išeiti – nereikia iš anksto organizuoti susitikimo. Su kai kuriais iš jų santykiai vėsta, nes gyvenu užsienyje. Lietuvoje su draugais sudėtingiau, nes čia kitaip bendraujama – reikia susitikimą derinti iš anksto. Norėtųsi turėti daugiau alaus draugų, su kuriais eitum išlenkti po bokalą ir pasiskųsti žmonomis. Tokius kelis turiu, bet žiauriai sudėtinga susitikti. Gyvendamas Vilniuje ilgiuosi kalnų ir tokių, kaip Italijoje, santykių su draugais.

Laukiu, kol paaugs vaikai, – važiuosime slidinėti kartu. Noriu, kad jie išmoktų viską, ką aš mokėjau. Kalnuose neslidinėjau jau aštuonerius metus. Pasiilgau nesveikai. Su vaikais pradėsiu iš naujo.

Jūsų artimieji Italijoje pastebi, kad pasikeitėte?

Akivaizdžiai mato, kad esu ramesnis: kai bendraujame, aš nepertraukinėju, nesikišu, rečiau keliu toną. Kai mama su teta pradeda šaukti, prašau nusiraminti – sakau, jau ausys skauda.

Pasikeitė mano elgesys, kitaip bendrauju su vaikais. Neįmanoma gyventi kitoje šalyje užsisklendus, nepriimant įtakos. Nebent esi priešiškai nusiteikęs. O aš esu atviras.