Želdynų dizainerė Rasa Laurinavičienė: „Kažkada sakiau, kad su augalais neturėsiu nieko bendra“

Tai čia aš pabandžiau suteikti pompastikos Rasos gyvenimo įvykiui, kad būtų galima geriau suprasti jo mastą ir vertę, o ji pati tik santūriai šypsosi.

Smagu išplaukti į plačius vandenis?

Taip, dvidešimties metų darbas pagaliau davė itin saldžių vaisių. Kartais apimdavo neviltis: ir kam leidžiu pinigus dar vienai konferencijai ar seminarui užsienyje – mokytis smagu, bet kokia iš to nauda, regis... Tačiau viskas buvo svarbu: šiandien net galiu sau leisti nedirbti su užsakovu, jeigu pajuntu, kad nebus abipusio supratimo, taip pat rengiu mokymus, organizuoju keliones į kitas šalis po sodus – garsius ir privačius.

Kaip suprasti želdynų dizainerio vertę, garsumą nesidomintiems sodininkyste?

Apie Pietą Oudolfą neseniai išleistas dokumentinis filmas, ne vienas yra jei ne lankęsis, tai bent jau girdėjęs apie jo sukurtus Niujorko „High Line“ ir „The Battery“ parkus, Čikagos „Lurie“ sodą, „Leuvenhooft“ želdynus Roterdame ar Oudolfo pievą „Hauser & Wirth“ meno galerijoje Anglijoje – itin lankomus turistų objektus.

Kaip manote, kodėl buvote pakviesta prisijungti prie natūralistinės stilistikos želdynų dievo komandos?

Kitaip nei sėkme to negaliu pavadinti. Prieš metus pasisiūliau savanoriauti viename jo kuriamų sodų – skridau į Delaverą. Ši praktika buvo svarbi, nes atvėrė duris į dabartinį Oudolfo projektą JAV. Panašūs klimatas, mastas ir augalai. Mūsų sferoje labai vertinami specialistai, kurie turi išsamių žinių apie augalus – ne išmoktų iš vadovėlio, o išgyventų savo kailiu. Sunku šį gilumą nusakyti: yra daug kraštovaizdžio dizainerių, bet jų kompetencija iš karto matyti vien išvydus projekte siūlomų augalų sąrašą. Viena yra nubraižyti projektą, kas kita žinoti, kaip augalas atrodo kiekvieną mėnesį, koks yra vėlyvą rudenį ar ankstyvą pavasarį, kaip sąveikauja su kitais. To niekur ir niekaip neišmoksi – tik augindamas pats, o tai užtrunka metų metus. Būtent taip savo veiklą pradėjo dabar jau 74 metų Pietas Oudolfas, tokia buvo mano pradžia – nuo vazonėlių ant palangės.

Turite visai kitokius aukštojo mokslo diplomus, turėjote puikius darbus ir gaudavote pavydėtiną atlyginimą, o pradėjote tupinėti apie vazonėlius – kaip tai nutiko?

Neturiu atsakymo. Kodėl kitiems patinka žvejoti, negana to, dar leisti tam dideles pinigų sumas (juokiasi)? Vilniaus universitete studijavau biologiją, privalomas botanikos kursas man buvo visai neįdomus, nors iškaltus lotyniškus augalų pavadinimus prisimenu iki šiol. Diplominiam darbui pasirinkau biochemijos temą, dirbau biotechnologijų įmonėje „Fermentas“.

Pasitaikė proga gauti stipendiją studijoms Daramo universitete Anglijoje – įgijau dar ir verslo administravimo magistro diplomą. Metus dirbau „Rank Xerox“ kompanijoje Anglijoje, vėliau – jų atstovybėje Baltijos šalims. Paskui gimė sūnus, dvi dukros – padariau nedidelę pertrauką ir įsidarbinau „Vilniaus prekyboje“ pirkimo vadybininke. Kai kurie bičiuliai ir dabar stebisi, kaip galėjau gerus darbus, puikų atlyginimą iškeisti į augalininkystę. Daugelis mano, kad stoviu turguje ir pardavinėju gėles. Šiais laikais yra kieta kardinaliai keisti veiklą, o prieš dvidešimt metų tai buvo kosmosas.

Bet man niekada nepatiko korporacinis darbas, jį atlikdavau gerai, tačiau troškau ko nors kito. Tik jokiu būdu nieko nenuvertinu, nėra darbo, kuriame nuolat būtum ant sparnų, – kiekviename yra šioks toks prievartos elementas. Stoja ir man periodas, kai atrodo: tik pabandykit man parodyti dar bent vieną augalą, tai!.. (Juokiasi.)

O kažkada sakiau, kad su augalais neturėsiu nieko bendra, nes mokyklos metais buvau nuravėjusi kilometrus runkelių vagų – augau provincijoje, taip užsidirbdavau pinigų. Kai studijų metais Anglijoje bendrakursis iš turtingos šeimos aikčiodavo, kaip nuostabu pačiam užsiauginti salotų, tik numodavau ranka. Labiau žavėjo kiti dalykai, juk į Angliją atvykau 1993-iaisiais, kai Lietuvoje nebuvo net prekybos centrų. Grožėdavausi kosmetikos parduotuvėse didelėmis prekių salomis, o „Dior“ pudros kvapą ir šiandien užsimerkusi atskirčiau nuo kitų – tokį didelį įspūdį padarė nauja patirtis. Tiesą pasakius, būtent Londone praradau norą apsipirkinėti, nes beveik kiekvieną šeštadienį traukdavau į šopinimosi meką – Oksfordo gatvę, galėjau sau tai leisti, nes gerai uždirbau. Tad vėliau širdies neskaudėdavo, kai tūkstančius išleisdavau kokiai sėklai ar daigeliui, o ne naujai suknelei. Parduotuvių nekenčiu – jau geriau ravėti (juokiasi).

Kaip šovė į galvą keliauti po pasaulį per sodus, parkus ir tuo dar suvilioti kitus?

Pasaulyje viskas jau sugalvota, tik pas mus dar to nebuvo. Aš pati nemėgstu poilsinių kelionių – vaikai, ko gero, dėl to yra nukentėję, – mieliau išsinuomoju automobilį ir traukiu per sau įdomius želdynus, parodas, sodus, parkus. Pamažu sukaupiau patirties, kaip tik susikirto keliai su „Travel Planet“ kelionių agentūra, suderinome veiksmus ir pradėjome bendradarbiauti. Štai neseniai grupę surinkau per dvi valandas – norinčių šviečiamosios kelionės yra. Paprastai tai prabangios kelionės, bet mes pradėjome nuo paprastesnių – važinėjome po Olandiją, o štai šįmet jau dairysimės po Anglijos dvarus bei pilis. Vienai grupei net pavyko gauti leidimą į princo Charleso Highgrove dvaro sodą.

Esate padariusi klaidų ar gamta jums iškrėtusi piktą pokštą?

Augalas – tai judantis taikinys, visko pasitaiko ir didžiausioms kraštovaizdžio kūrimo žvaigždėms. Jei augalas puikiai jaučiasi tavo želdyne, nebūtinai taip gerai augs kitur. Be to, daug kas priklauso nuo kliento – kaip jis pasirūpins augalu. Mitas, kad želdynu nereikia rūpintis. Savo mokymuose dalyviams tiesiai sakau, kad nebent užvesiu juos ant kelio, bet viską teks patirti pačiam, kad pasiektum tokį lygį, kai net be užrašų žinai, kaip želdyne susodinti augalus ir užkurti tokią sistemą, kurioje visa susipina į harmoningą paveikslą.

Užsisakyti želdynų dizainerį brangus malonumas?

Taip. Ir tai teigiu be kuklumo. Sodas yra prabangos prekė, be jos galima apsieiti. Pakankamai pavyzdžių istorijoje. Štai Anglijoje per Antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinta daugybė nuostabiausių sodų, nes kiekvienas žemės lopinėlis buvo skirtas daržovėms auginti – reikėjo išgyventi.

Mano natūralistinę želdynų stilistiką renkasi žmonės, jau pakeliavę po pasaulį, matę garsių sodų, parkų, tie, kuriems nereikia karpytų bonsų šalia namo. Juokauju, kad svajonių klientas – tas, kuris nesikiša į mano darbą. Ačiū Dievui, tokių dauguma. Nesistengiu visiems įtikti ir patikti, ką galvoju – sakau tiesiai, bet jaučiu, kad būtent dėl to mane žmonės ir renkasi.

Atsiprašau, o karpytas bonsas prie namo – blogai? Kokios pagrindinės želdynų klaidos?

Niekas nėra blogai, kas laiku, vietoje, tam tikrame kontekste. Skonis, stilius čia svarbus kaip ir madoje. Bet tikrai „ne!“ tariu spalvotam mulčiui, automobilių padangoms – o taip, Lietuvoje darželiuose dar jų daug! – ir spalvotiems nykštukams. Nepatinka ir alpinariumai, kurie veikiau panašūs į šunų kapelius su neva dekoratyviai išdėliotais akmenukais. Nežinau, kodėl, bet pas mus nesusiformavo skoningų želdynų kultūra, neturime specialios literatūros, nors esame žemdirbių tauta. Štai Olandijoje, tarkim, fermeriai, visą dieną vaikštantys su mėšlinais batais, sodyboje visgi turi sukūrę ir elegantišką augalų oazę, vertą pasigėrėjimo.

Jei reikėtų palyginti save, savo gyvenimą su augalu – kokį pasirinktumėte?

Mėgstamiausias mano augalas yra zunda. Kiek dygus, bet gražus, juokauju, kad jis atspindi mane. Bet ne dykuma mano gyvenimas – jis sodrus ir turtingas.

Prieš kelerius metus teko išgyventi skyrybas...

Visi turi savo armagedoną – nieko unikalaus man nenutiko. Sunkumai nesugniuždė, gal kaip tik sustiprino stuburą. Gyvenu gerai, nors iš šono gal atrodo nuobodžiai, nes tik dirbu. Bet man labai patinka. Vaikai nemaži – sūnus studijuoja, dukroms – devyniolika ir penkiolika metų, tikrai ramiai palieku vienas, jei rytą sumąsčiusi naktį išvažiuoju į Lenkiją prisipirkti augalų.

Kaip nutiko, kad būtent jūs kūrėte žalią MO muziejaus aplinką?

Su muziejaus įkūrėja Danguole Butkiene suvedė augalai – ji yra dalyvavusi mano mokymuose ir kelionėse. Man buvo įdomu įgyvendinti šį projektą. Tai skulptūrų parkas, želdyno vaidmuo nėra pirminis, reikėjo parinkti tokius augalus, kurie neatitrauktų dėmesio nuo meno kūrinių. Tai tik fonas menui.

Bet štai lentelių su želdyno kūrėju nebūna – neapmaudu?

Aš pati sau esu reklamos agentūra, kam reikia – tas žino. Štai šis kūrybos žanras – sodininkystė – nugesina ego, jei per didelį turi. Želdynas – kaip performansas, dažniausiai jis neturi išliekamosios vertės, o kūrybos procesas nuolatinis – kasmet reikia keisti, papildyti, tvarkyti. Tai gyvas organizmas ir egzistuoja tik tol, kol yra juo besirūpinantis žmogus.

Koks džiugiausias momentas jūsų darbe?

Susikūriau darbo vietą, reikia uždirbti pinigų, nežaidžiu gėlytėmis susižavėjusios namų šeimininkės. Bet jei nebūtų kūrybinio aspekto, būtų žiauriai sunkus darbas. Kai susodini augalus iš pradžių, želdynas gali atrodyti net baisiai, bet žinau, kad viskas bus gerai. O būna, nustebinu pati save: taip gražiai viskas sužydi sužaliuoja!..