Žemės drebėjimą Nepale patyrusi Rūta Gajauskaitė: „Mums pavyko pabėgti iš pragaro“

Kartu su draugu Benjaminu Krūmu balandžio 16 dieną ji dešimčiai dienų išskrido į Nepalą. Dviese, be jokių lagaminų, tik su didžiulėmis kuprinėmis ant pečių. Taip jiedu nusprendė iš arčiau pamatyti šalį: pakeliauti, susipažinti su rečiau turistų išvaikščiotomis vietomis, pasisemti įspūdžių, kurių šiandien sako parsivežantys su kaupu.

Pirmoji atostogų savaitė pralėkė itin sklandžiai: nuskridusi į kurortinį šalies miestą Pokharą pora spėjo apvažinėti apylinkes ir vis džiaugėsi neprognozuojamu, tačiau juos lepinusiu giedru oru. Nepalo sostinę Katmandu ir Pokharą skiria 120 kilometrų, tačiau norint įveikti šį atstumą tenka rinktis arba vietinį skrydį lėktuvu, arba maždaug šešias valandas serpentinais trunkančią kelionę autobusu.

Į priekį nuskridę lėktuvu lietuviai pasiryžo avantiūrai ir atgal į Katmandu sugrįžti nusprendė keliaudami autobusu. O tuomet ir prasidėjo tikrieji nuotykiai...

Susipakavę kuprines Rūta su Benjaminu iš Pokharos į Katmandu pajudėjo šeštadienį ryte, ten planavo praleisti naktį, iš anksto buvo rezervavę viešbutį, o sekmadienio rytą turėjo vykti į oro uostą, iš kur turėjo pakilti jų lėktuvas į Omaną, vėliau Vokietiją, Lenkiją.

Per pirmas keturias kelionės valandas pora sėkmingai įveikė maždaug 40 kilometrų atkarpos. Smagiai nusiteikę, ramūs dairėsi pro langus, grožėjosi kalnuotomis vietovėmis, ir staiga pajuto, kaip autobusas ėmė smarkiai drebėti, siūbuoti į šonus. „Nors mano draugas iš pradžių nesuprato ir galvojo, kad visa tai – dėl duobėto kelio, man iškart tapo aišku, kas vyksta. Sykį esu Meksikoje patyrusi žemės drebėjimą. Ten jis buvo nedidelis, tačiau ir tuomet jautėsi. Šįkart buvo akivaizdu: viskas buvo labai intensyvu ir vyko labai greitai“, – Žmonės.lt pasakojo Rūta.

Pasak jos, iškart po šio sukrėtimo autobuse kilo sąmyšis: keleiviai ėmė panikuoti, rėkti, dalis instinktyviai bandė išlipti lauk. „Vairuotojas sustojo, o mus apėmė baimė. Supratome, kad nėra nei kur bėgti, nei už ko laikytis. Viskas dreba kartu žeme. Be to, buvome kalnuose, juk bet kuriuo metu ant mūsų galėjo nuriedėti nuošliauža“, – prisiminimais dalijosi Rūta.

Iki kelionės tikslo tuomet lietuviams buvo likę 40 kilometrų. O jie, drauge su kitais keliasdešimt keleivių, įstrigo tarp kalnų. „Po minutės viskas aprimo. Vairuotojas ėmė iš lėto važiuoti toliau. Negalėjome ten pasilikti, privalėjome judėti pirmyn. Tuomet kaip tik pravažiavome gausiai apgyvendintą kaimelį. Vaizdas buvo kraupus: mums ir taip sudėtingą kelią pastojo nuošliaužos, pro langus matėme apvirtusį nuriedėjusį autobusą, sugriautus, dulkėse paskendusius namus. Į lauką išėję žmonės buvo apimti panikos, visur – chaosas“, – vos prieš porą dienų matytus vaizdus prisiminė Rūta.

Tai pavažiuodami keliasdešimt metrų į priekį, tai vėl sustodami, jie likusį atstumą vargais negalais įveikė per aštuonias valandas. Galiausiai pasiekę Katmandu lietuviai pamatė dar kraupesnį vaizdą – aplink buvo vien dūmai, dulkės, nuvirtę namai, stulpai, vien griuvenos ir jomis užspausti žmonės.

„Ketinome apsistoti tame pačiame viešbutyje, kuriame jau nakvojome kelionės pradžioje. Pamatę jį sunkiai galėjome patikėti: stogas buvo įsmegęs, sienos byrančios. Į vidų jokiais būdais negalėjome eiti, tačiau mums pasisekė, kad viešbučio savininkas buvo labai malonus ir supratingas. Jis mus saugiai įkurdino kieme. Iš skėčių pasistatėme tokį „namą“, radome kažkokių pagalvių, antklodžių, bandėme užmigti. Atvykome vėlai, todėl čia buvome jau ne vieni, šalia mūsų įsikūrė ir daugiau žmonių. Viešbučio savininkas mus pamaitino, radęs atnešė bandelių, uždegė žvakes – visoje teritorijoje buvo dingusi elektra“, – sakė lietuvė.

Sekmadienį ryte pabudę Rūta ir Benjaminas buvo sunerimę – kaip reikės pasiekti oro uostą ir grįžti namo? Pora pagalbos sulaukė tik iš viešbučio administracijos, kuri padėjo jiems rasti transportą iki oro uosto.

„Šeštadienį lėktuvai neskraidė, todėl kai sužinojome, kad sekmadienį viskas turi būti gerai – palengvėjo. Sunku nupasakoti, kiek ten žmonių pamatėme... Vien grūstys, baisu, kad tavęs nesutrintų. Gavome pranešimą, kad 13 valandą laukiama dar vieno drebėjimo. Tuo pat metu turėjo vykti mūsų registracija skrydžiui. Baiminomės, kad tik nieko neatšauktų! Su kuprinėmis laukėme didžiulėje eilėje. Buvo karšta, fiziškai neturėjome jėgų, bet tuo metu apie nieką negalvojome. Buvome pagauti instinkto išgyventi ir terūpėjo prie savęs turėti pasus“, – sakė Rūta.

Ji užsiminė, kad dvi valandas laukdama eilėje visuomet viena koja buvo tarsi pasirengusi bėgti. Užsiregistravę skrydžiui jie, kaip ir kiti laukiantys skrydžio, buvo paprašyti išeiti į lauką. „Jaučiausi kaip kokiame filme. Žmonės sugulė prie pat lėktuvų. Vieni valgė, kiti miegojo, žaidė, keliavo ir maži vaikai. Negalėjime patikėti, kas vyksta, bet džiaugėmės, kad bent jau esame atvirame lauke“, – sakė pašnekovė.

Lėktuvui pakilus tapo ramiau, galiausiai lietuviai pasiekę Omaną, iš ten persėdo į Miuncheną skrendantį lėktuvą. Pasiekę Europą nurimo, tačiau tikino, kad ši kelionė įsimins ilgam. „Mėgstu žiūrėti tikromis istorijomis paremtus filmus. Būdama Nepale prisiminiau dramatišką, faktais paremtą filmą „Pragaras rojuje“. Jame pasakojama istorija apie žemės drebėjimą Haityje. Galbūt tai padėjo, tam tikra prasme jaučiausi gana rami, stengiausi į kritines situacijas reaguoti vadovaudamasi sveiku protu, be emocijų“, – sakė Rūta.

Nepaisant to, buvo ir ašarų, tvankiame, sausakimšame oro uoste ji buvo akimirkai palūžusi. „Laikas slinko vėžlio greičiu. Mums tai tapo sėkmingai pasibaigusiu nuotykiu, bet niekam nelinkėtume jo patirti“, – sakė ji.