Žiemos atostogų žemėlapis – štai kur žinomi lietuviai ieškojo saulės

Japonija

ARŪNAS ŽILYS (64), dailininkas

„Prieš Kalėdas lankėmės Tokijuje, Kiote ir Naroje. Šią mūsų kelionę galėčiau apibendrinti vienu sakiniu – visiškai kitas, kone tobulas, pasaulis, pradedant tvarka ir švara gatvėse, tarsi ką tik iš prausyklos išriedėjusiais automobiliais, baigiant neįtikėtinu maistu. Šalis tiesiog pribloškė!

Japonijoje, kur telpa beveik tiek pat žmonių, kiek Rusijoje su visomis jos platybėmis, viskas puikiai sutvarkyta, išsaugoti ir gražiausi gamtos plotai, išpuoselėti parkai. Kaip tik pataikėme, kai žydėjo raudonieji klevai, – vaizdas tiesiog pribloškiantis. Po miestus vaikštinėjome trumpomis rankovėmis – buvo gana šilta, saulėta ir – jokių speigų.

Vykome keturiese su draugų šeima. Tiesą pasakius, kelionė man buvo visiškai neplanuota: kurso draugas paskambino ir pasiūlė. Sutikau tą pačią sekundę – be jokios režisūros. Atostogavome beveik tris savaites. Labai gerai, kad bičiulis turi Japonijoje gyvenantį draugą, – šis detaliai surašė, kur mums nuvažiuoti, ką pamatyti, ir sužymėjo konkrečius maršrutus. Be tokio gido keliauti po Japoniją būtų buvę sudėtinga, tad visiems norintiems susipažinti su šia neįtikėtina šalimi siūlyčiau pasiruošti iš anksto.“

Pietų Afrikos Respublika

INGA MALINAUSKIENĖ (44), Baltijos ir Amerikos klinikos vadovė

„Pietų Afrikos Respublikoje esu buvusi prieš dešimtmetį, nuo tada liko vien geri prisiminimai. Apsistojus Keiptaune, tokiame angliškame mieste su autentiška dvasia ir pastatais, galima labai daug pamatyti per trumpą laiką. Visa šeima keliavome iki Gerosios Vilties kyšulio – tolimiausio pietvakarinio Afrikos žemyno taško, pakeliui stabtelėdami ir kurortinėse vietose, ir laukiniuose pliažuose, nuostabiuose gamtos kampeliuose, kur galima ir strutį sutikti, ir su beždžione pabendrauti. Užsukome pasigėrėti pingvinų rezervatu.

Vykome į vienos dienos safarį. Važiavome vyno keliu, apsilankėme keliose vyninėse, dalyvavome degustacijose. To regiono maistas – labai gurmaniškas, daug žuvų patiekalų, skani ir vertinama strutiena. Buvome pakilę į Stalo kalną. Oras pasitaikė labai geras, Keiptaune būdavo apie 25 laipsnius šilumos, o pavažiavus maždaug 50 kilometrų link vynuogynų pakildavo iki trisdešimties. Po antro apsilankymo Keiptaune manau, kad tai puiki vieta, kur per trumpą laiką gali pasisemti labai daug įspūdžių.“

Kinija

ŽILVINAS PUPKUS (45), verslininkas, įmonės „Šiaurės jūra“ vadovas

„Pačioje metų pabaigoje į Kiniją nuskridome penkioms dienoms – su žmona Julija Safjan kelias dienas praleidome Pekine ir dar vieną skyrėme kelionei į Šaansi provincijos sostinę Sianą, ten apžiūrėjome pirmojo Kinijos imperatoriaus Terakoto armiją.

Sakyčiau, būtent nuo Kinijos reikėtų pradėti pažintį su Azija. Mums nutiko taip, kad pirma aplankėme Japoniją, Pietų Korėją, tada sugalvojome vykti čia. Kinijoje nuostabą kėlė nelaisvas žmonių elgesys, stebėjimo kameros gatvėse, tvarką akylai prižiūrintys policininkai.

Kelionėje patys įsitikinome, kad kinai dar nekalba angliškai – nei gatvėse, nei kavinėse. Netgi kai pabaksnodavome pirštu į konkretų paveiksliuką, sugebėdavo mums atnešti visai ko kito ir piktai įrodinėdavo, kad būtent tai ir užsisakėme. Ragavome Pekino anties, ji išties buvo puiki. Žinojome, kad maistą kinai moka gaminti, tačiau savo virtuvėje naudoja labai daug riebalų ir augalinių aliejų, kas man neskanu.

Aišku, įspūdį paliko vienas iš pasaulio stebuklų – Didžioji kinų siena. Kai kur net užlipti iki jos nebuvo įmanoma. Suvokti, kaip žmonių rankomis tais laikais apskritai buvo pastatyta, – irgi sunkoka.“

Argentina

ANDRIUS UŽKALNIS (47), rašytojas

„Naujųjų išvakarėse priešpaskutiniu 2017 metais lėktuvu išskridome iš Vilniaus. Naujuosius sutikome Stambulo viešbutyje, o kitą rytą – į San Paulą ir į Buenos Aires. Po kelių savaičių keltu persikėlėme į Montevidėją, Urugvajaus sostinę.

Priežastys, kodėl Pietų Amerika, – negudrios: tiesiog niekada čia nesame buvę, tai nauja ir nematyta. Be to, Pietų pusrutulyje sausį ir vasarį – pats vidurvasaris. Paukščiai skrenda žiemoti kur šilčiau, o mums Dievas nedavė sparnų, bet suteikė galimybę įsigyti lėktuvo bilietus.

Argentina atrodo senamadiškai europietiškai – architektūra, žmonių išvaizda. Kažkada ji buvo pasakiškai turtinga, o Buenos Airės – vienas brangiausių pasaulio miestų. Dešimtmečiai ekonominių eksperimentų ir kvailysčių šalį nuskurdino, bet žmonės čia pasakiški: ramūs, geranoriški, mieli. Jokio streso ar aimanavimo.

Net šuniukai, kuriuos pulkais gatvėmis vedžioja profesionalūs vedžiotojai (nes šeimininkai neturi laiko), gerai nusiteikę ir tarpusavyje nekonfliktuoja. Tik kartą mačiau viename pulke du susipešusius, tai praeiviai žiūrėjo nustebę, nes čia taip nebūna. Argentinoje smagu matyti, kaip žmonės gyvena pagarbiai ir civilizuotai.“

Laplandija

DAINA BOSAS (46), verslininkė

„Šiuos Naujuosius pasitikome trise, kartu su savo septynmete Magdalena, miestelyje, kur yra Kalėdų Senelio rezidencija. Nors šalia Laplandijos sostinės Rovaniemio esančiame Santa Claus vietiniai Naujųjų nešvenčia. Vaikams šeštą vakaro buvo surengtas nedidelis vaidinimas sniege, iššovė keletas fejerverkų, ir viskas – dešimtą vakaro ten apskritai viskas uždaroma.

Laplandiją pasirinkome dėl Magdalenos – kol jos toks amžius, norėjosi parodyti Kalėdų Senelį iš arti. Aišku, jai buvo smagu – vaikams tokie dalykai patinka. Nors net nežinau, kas paliko didesnį įspūdį, – trumpa viešnagė Kalėdų Senelio rezidencijoje, kelionė haskių kinkiniais per mišką ir naktinė ekskursija elnio traukiamomis rogėmis ar mūsų visų smagus čiuožinėjimas pripučiamais ratais nuo kalno.

Laplandijoje labiausiai mus pakerėjo nuostabi gamta. Gražiausius žiemos vaizdus turbūt fotografuoja būtent ten. Mums pasisekė, kad buvo vos du laipsniai šalčio, ypač daug sniego, mažai kritulių, jokios drėgmės. O apsnigtas miškas – tiesiog didžiulis džiaugsmas akims. Iš esmės tai buvo labai gerai mūsų šeimos praleistas laikas.“

Seišeliai
INGA VALINSKIENĖ (51), dainininkė

„Apie porą savaičių dviese su vyru atostogavome antroje pagal dydį Seišelių saloje – Praslene. Tokia tradicija, nes man žiema be atostogų ten, kur šilta, – ne žiema. Nesvarbu, su kokia kompanija, – vis tiek kur nors išskrendu. Tiesą sakant, net kraštas neturi didelės reikšmės, kad tik būtų šiltas oras ir šiltas vandenynas šalia. Manęs žiemą netenkina netgi Egiptas ar Kanarai, nors temperatūra ten komfortiška, bet pagal mano šilto poilsio suvokimą – per šalta. Geriausia, kai būna apie 30 laipsnių šilumos.

Seišeliuose gyvenome ne viešbutyje – išsinuomojome apartamentus. Toks naminis gyvenimas, kai ryte pats išsikepi kiaušinienę, pietums – šviežią žuvį, man labai prie dūšios. Vandenyne maudydavomės ryte, per pietus ir vakare – kiek įmanoma ilgiau.

Seišelių salose mažai civilizacijos ir įdomios architektūros, todėl atostogos čia gana pasyvios. Galima samdytis katerį ir plaukti apžiūrėti salų, galima automobiliu per pusantros valandos apvažiuoti visus gražius pliažus – esu paplūdimių fanė. Seišelių nepavadinčiau aktyvia turistine vieta, nes žmonių nedaug, paplūdimiai gana tušti. Čia labai saugu, o vietiniai taikūs.“

Omanas
IGNAS KRUPAVIČIUS (35), žurnalistas

„Kai Lietuvoje šalta, norisi bent trumpam kaulus pasišildyti. Omanas dar prieš kokia penkiasdešimt metų buvo uždaras ir izoliavęsis, kol dabartinis sultonas neišvertė iš posto savo tėvo ir neatrado naftos. Be galo šilta šalis visomis prasmėmis. Dabar sausį dienomis – 24 laipsniai šilumos. Sultonate žmonės svetingi, neįkyrūs, labai kultūringi. Turistų nedaug, niekas per daug ir nesivargina, kad būtų daugiau, – taikosi į didesnes pajamas gaunančius klientus. Bet tikrai galima ir penkiems už 20 eurų daug bei skaniai pavalgyti, ir palapinėje su patogumais nakvynę dykumoje gauti ne brangiau nei Lietuvos kurorte vasarą. Gaminome tradicinę chalvą, davėmės po dykumą džipu, bridome kalnų upėmis, šokinėjome nuo uolų, nardydami su bananais rankose šėrėme margaspalves žuvis, stebėjome kiaušinius dedančius žaliuosius vėžlius, maudėmės tuščiuose paplūdimiuose, ganėme ir pirkome kupranugarius.

Omaniečiai deklaruoja, kad jų šalis – labai laisva ir demokratiška, ten lygios moterų ir vyrų teisės. Ir tai matyti: moterys vairuoja, žiūri futbolo rungtynes, kitaip nei, tarkime, Saudo Arabijoje. Tiesa, nieko neveikiančių jų gatvėje nepastebėsi, tik vyrai atsipalaidavę leidžia laiką.“

Meksika

RŪTA BARTAŠIŪTĖ (38), modelių agentūros vadovė

„Su šešių draugų kompanija nusprendėme žiemos šventes sutikti šiltoje Lotynų Amerikos pakrantėje, kojas skalaujant Karibų jūrai. Atskridome į Kankūną, tačiau iškart vykome į populiarų turistinį miestą rytiniame Meksikos taške – Plaja del Karmeną. Vėliau persikėlėme į Tulumą – uostamiestį, įsikūrusį ant aukšto Karibų jūros pakrantės skardžio. Per šias atostogas su draugais keltu kėlėmės į Kosumelio salą, o iš jos laiveliu plaukėme prie rifo panardyti. Gyvenome šalia Vėžlių įlankos, tad galėjome stebėti daugybę šių gyvūnų.

Rinkdamasi žiemos keliones paprastai dairydavausi į Aziją, tačiau šįkart norėjosi pakeisti kryptį. Atostogas Meksikoje prisiminsiu kaip nuostabų poilsį su kerinčiu gamtovaizdžiu, gardžiu maistu, skambia muzika ir gerais įspūdžiais. Meksikiečių virtuvė išsiskiria įvairiais prieskoniais, aromatų įvairove. Viešintiems ten rekomenduočiau apsilankyti vietiniame turguje, kur galima nusipirkti labai skanių vaisių, daržovių ar kitokių produktų, o jei kompanijoje turite gerą kulinarą – manykite, kad jums pasisekė. Mes beveik kasdien mėgaudavomės tradicine gvakamole ir jūrų gėrybių seviče.“

Kuba

AKVILĖ KAVALIAUSKAITĖ (29), rašytoja ir žurnalistė

„Turbūt Lietuvoje daugiau kartų yra apsireiškusi Švenčiausioji Mergelė, negu Kuboje atsiradęs normalus internetas. Iš pradžių keikiausi, o paskui negalėjau atsidžiaugti. Dvi savaitės be feisbuko, skrolinimo ir laiškų tikrinimo. Tikras poilsis.

Mūsų kelionės maršrutas buvo Havana, Playa Giron, Trinidadas, Varaderas. Naujuosius metus sutikome Havanoje, vietinių šeimoje su gitara, krūva vaikų, kaimynais ir iš esmės visu rajonu. Nematėme nė vieno fejerverko. Kubiečiai Naujųjų naktį degina lėlę, primenančią mūsų Užgavėnių Morę, ir laistosi vandeniu.

Kuba išties yra kitas pasaulis, bet su Lietuva turi kai ką bendro – laisvės troškimą. Dabar Kubos gatvėse vyksta kažkas panašaus, kaip pas mus laukinio kapitalizmo laikais devyniasdešimtaisiais. Vaikštant Havanos gatvėmis atrodo, kad laikas sustojo. Prieš vykdama maniau, kad klasikinių amerikietiškų mašinų ten – tik viena kita. Ne – jų pusė viso šalies automobilių parko. Pasigauni paprasčiausią antikvarinį taksi, kurį pas mus pamatysi tik muziejuje, ir važiuoji.

Žiemą Kuboje orai ne tik saulėti. Buvo ir debesų, ir vėjo, ir lengvo lietaus. O jei pasirodydavo per šalta, eidavome pašokti salsos ir – į jūrą!“

Tailandas

VLADAS MACKEVIČIUS (36), menininkas

„Mūsų išvykos žiemą ieškoti vasaros tampa tradicija. Po kelių dienų dinamiškoje Tailando sostinėje nusprendėme skristi į Krabio regioną, dar žinomą kaip gražiausių salų kraštas. Aplankę lagūnas ir džiungles, plaukėme į Puketą, nepraleisdami ir kitos poilsiautojų pamėgtos Pi Pi salos. Po dienos skridome į Samujį, o vakare jau sutikome saulėlydį Pangano saloje. Tai mūsų mėgstamiausia vieta Tailande, nes mažiausiai paliesta turizmo, su laukiniais paplūdimiais, kuriuose galima pabūti tik dviese. Dauguma žmonių į Panganą vyksta žiemoti, renkasi jogos ir savirealizacijos stovyklas, o kitoje salos pusėje gali rasti ir naktinius šokius. Kaip sakoma, subalansuota pagal visų poreikius.

Mūsų Tailandas – labai spalvotas: nuo apsilankymo apleistame 47 aukštų Bankoko dangoraižyje, miesto parkuose, kur tarp žmonių šmirinėja trijų metrų ilgio driežai, iki kopimo į kalną džiunglėse – Khao Phanom Bencha nacionaliniame parke, naktinio plaukimo į pliažą valtimi per audrą ir panašiai.

Žiemą skristi į šią saulės išbučiuotą šalį verta ir dėl draugiškų žmonių, kultūros, gamtos pažinimo, ir dėl savęs išbandymų bei įkvėpimo.“

Italija

KRISTINA SAVICKYTĖ (42), aktorė, radijo laidų vedėja

„Populiariame Livinjo kurorte slidinėjome trise – mes su vyru Linu ir sūnus Motiejus, kuriam jau penkeri su puse. Ir tai ne pirmas jo kartas kalnuose – kažkada nusivežėme dar visai mažulį. Šiemet jis jau rimtai stojosi ant slidžių ir lankė pamokėles su instruktoriumi.

Savaitė tikros žiemos – labai smagu. Ypač vaikams patinka duotis po sniego krūvas. Motiejus irgi labai tuo džiaugėsi, voliojosi, dalyvavo sniego mūšiuose. Oras pasitaikė gana permainingas. Pirmos dienos buvo labai saulėtos, paskui smarkiai snigo, dar kitą dieną kilo didžiulė pūga. Kadangi slidinėti negalėjome, važiavome maudytis į baseiną. Automobilį išsinuomojome atskridę į Milaną – iki Livinjo važiavome maždaug keturias valandas, nors atstumas – 180 kilometrų. Maistą dažniausiai gaminomės patys, nesėdėjome nuo ryto iki vakaro restoranuose. Atostogaujant su vaiku taip patogiau, nes gali paruošti, ką jis mėgsta.

Tik atvykus naktimis temperatūra nukrisdavo iki 25 laipsnių šalčio, o saulėtomis dienomis pakildavo ir iki pliusinės. Jeigu tik nepūsdavo smarkus vėjas, oras būdavo labai komfortiškas.“

Australija

TOMAS VOROBJOVAS (52), traumatologas ortopedas

„Australijoje su žmona viešėjome dvi su puse savaitės lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje. Nors lankėmės ne pirmą kartą, vėl parsivežėme daug įspūdžių. Šįsyk su Tasmanijoje dirbančiu sūnumi susitikome Sidnėjuje, skridome iki centrinės Australijos nacionaliniame parke esančios garsiosios Uluru uolos, aplankėme netoliese (už 600 kilometrų) dykumoje esantį miestą Alis Springsą. Iš ten – į Kernsą, koralų rifų regioną.

Ačiū Dievui, kelionėje krokodilai neužpuolė, rykliuką matėme tik vieną, pagautą žvejų, užtat po audros rajų stebėjome daugybę. Kaip bebūtų keista, vieną dieną vakarieniaujant gryname ore Uluru papėdėje smarkiai lijo ir griaudėjo. Žaibai tame uolų fone atrodė tiesiog fantastiškai. Kitą dieną per apžvalginę ekskursiją temperatūra siekė apie 30, kaip ir prie vandenyno, o ties Alis Springsu buvo apie 40 laipsnių karščio.

Tą kraštą esame įsimylėję visa šeima. Būtume jaunesni, gal su žmona ir pasiliktume. Dėl neįtikėtinos gamtos verta dėmesio ne tik Australija, bet ir šalia esanti Tasmanijos sala. Tiems, kas mėgsta aktyvų poilsį, gamtą, ten tikrai yra ką veikti. Netgi labai.“

Kanarai

ASTA STAŠAITYTĖ (47), laidų vedėja

„Visiems nuoširdžiai rekomenduoju neįprasto turinio atostogas. Sakydami „važiuoju nuo visko pailsėti“ mes retai pagalvojame, kuo pakeisime „viską“, kad mintys tikrai būtų užimtos kitkuo.

Išgirdusi, kad dailininkas, muzikantas, poetas ir fotografas Algis Kriščiūnas rengia Fuerteventūros saloje atostogų stovyklas su fotografijos pamokomis, parašiau jam tą pačią dieną, nors net fotoaparato neturiu. Labai daug tikėjausi iš gamtos. Nenuvylė. Niekur anksčiau nematytas, nuolat besikeičiantis peizažas. Neaprėpiamos erdvės, daug saulės, šiltas vėjas, romūs kalnai, kopos vidury greitkelio, nuostabus maistas ir draugiški žmonės. Bet labiausiai man patiko Algio subtilumas ir jo žmonos Jurgos šilta braškių uogienė.

Išbandžiau viską, ką liepė mokytojai (Algiui talkino jogos mokytojas, meno terapeutė, masažuotoja, virtuvės šefas, šokio mokytoja) ir ko pati nepramiegojau: reklaminės fotografijos kūrimą, lipimą slidžia uola, pagalbą restorano virtuvėje, pykčio išliejimą kalne, nudistų pliažą, maisto gaminimą, šokius ant jūros kranto ir dar daug kitų pramogų. Kasdien maudžiausi vandenyne ir švelniai įdegiau. O šiltas vėjas išpūtė visas durnas mintis.“

Panama

VILIJA GRAŽULYTĖ (57), advokatė

„Esame šešios draugės ir bendramintės, keliaujame po Centrinę Ameriką: Panamą, Kosta Riką, Nikaragvą, Gvatemalą, Hondūrą, Belizą. Nors programa labai intensyvi, šiek tiek laiko pasiliekame ir tingiam poilsiui. Keliaujame žiemą, nes norisi nuo jos šiek tiek pabėgti. Norisi pažinti naujas kultūras, kitas civilizacijas, pabūti skirtingose klimato zonose, kur vyrauja subtropinis oras, galima išvysti veikiančius ugnikalnius, pajusti gamtos jėgą ir grožį, kai, tarkim, eini kabančiais tiltais virš medžių viršūnių. Matome retų paukščių ir gyvūnų, kontrastingų peizažų, o vietiniuose kaimeliuose bendraujame su geranoriškais, šiltais gyventojais. Ragaujame tų regionų patiekalų ir mėgaujamės egzotiškais vaisiais.

Tik tokiose kelionėse nebijau išbandyti skrydžio tarp medžių lynu virš prarajos, prisikabinusi specialiais diržais, keliauti nuo vieno krioklio prie kito sėdėdama ant žirgo balne, naktį pasinerti į terminius šaltinius vulkano papėdėje. Visos mūsų aplankytos šalys – labai skirtingos, kartais temperatūra pasikeičia net kelis kartus.“

Šri Lanka

TOMA JANKAUSKAITĖ (31), dizainerė

„Į Šri Lanką su draugu keliavome trims savaitėms. Kiekvienais metais Kalėdų periodas labai išvargina, po jo būna laisvesnių dienų, tad visada renkuosi atostogas tolimesnėse šalyse. Ten, kur šilta. Šri Lanką jau seniai svajojau aplankyti. Ggaliu pasakyti, kad tai pati geriausia kelionė ir atostogos, kokios tik yra buvusios! Man patiko viskas: ten itin šilti žmonės, nebrangu, pasakiška gamta, visur labai žalia, šalia – Indijos vandenynas, nuostabus maistas. Tik vienas minusas – nešvara gatvėse ir labai daug šiukšlių. Tas truputį šokiravo, nors į Aziją vykau ne pirmą kartą.

Šri Lankoje labai daug keliavome, išmaišėme visą vidurinę dalį, buvome džiunglėse, aplankėme žymiausias vietas, pavyzdžiui, „Liūto nasrų“ uolą – Sigiriją, apžiūrėjome šį pirmo tūkstantmečio Azijos miestą. Vėliau nusileidome prie Indijos vandenyno ir daugiau ilsėjomės. Man patinka derinti aktyvų ir pasyvų poilsį, norisi pažinti vietos kultūrą. Įspūdinga buvo septynių valandų kelionė traukiniu su vietiniais per arbatmedžių plantacijas. Jie tikrai labai geranoriški, visada padeda, jeigu ko nors klausi, nori, kad būtum laimingas ir vėl čia grįžtum, – dėl to viską gali padaryti.“

Maldyvai

KAROLINA MESCHINO (22), stilistė

„Šiais metais su Jonu norėjome nuo visko atitrūkti ir kur nors pabėgti tik dviese. Niekaip negalėjome apsispręsti, kur vykti, galiausiai radome bilietus į Maldyvus. Iki šiol man tai buvo medaus mėnesio svajonių kryptis. Bet pagalvojome: „Tiek jau to – skrendame dabar.“ Ir jau kitą dieną sėdėjome lėktuve, vykstančiame į Rojaus kampelio sostinę Malę.

Maldyvuose viskas nemažai kainuoja, todėl nebūtų užtekę mudviejų vos poros mėnesių santaupų. Kol esame jauni – prisitaikome prie to, ką galime sau leisti. Gyvenome paprastutėje saloje. Tačiau čia viskas išvystyta ir pritaikyta turistams. Viešbučiai pigūs, o mes su Jonu kasdien plaukėme į skirtingas salas. Važiavome žydros jūros, balto smėliuko, saulės ir gamtos pamatyti. Ne brangių viešbučių.“