„Žiemos ekranai“ kalbina: juodos spalvos elegancija ir prancūziška kino estetika pagal Aistį Mickevičių
Kai kas žiemos laukia dėl Kalėdų, sniego ir žiemiškų pramogų, o kai kam tai metas, kuomet galima daugiau laiko skirti kultūriniams renginiams, kurių sostinėje šiuo metų laiku itin gausu. Dabar Lietuvos kino mėgėjai su nekantrumu laukia artėjančio prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“.
Regis, mūsų tautiečiai neabejingi Prancūzijos kultūrai. Ne išimtis ir aktorius, laidų ir renginių vedėjas Aistis Mickevičius. Aistis gali didžiuotis ne tik itin prancūziška išvaizda, bet ir veikla, kuri dar labiau priartina prie šios menų ir madų šalies – Aistis kuria nišinius kvepalus, žinomus „FUMparFUM“ vardu. Be to, Aistis yra aistringas prancūzų kino gerbėjas ir nė nemirktelėjęs išvardija eilę mėgiamų prancūzų aktorių.
Su kuo jums asocijuojasi prancūziškas kinas?
Man prancūziškas kinas asocijuojasi su elegancija, „gyvais“ dialogais, gyvenimiškom istorijom, aukščiausios prabos humoru, gražiomis aktorėmis etc.
Ar esate festivalio „Žiemos ekranai“ lankytojas? Ar laukiate šio prancūziško kino renginio?
Esu „Žiemos ekranų“ lankytojas nuo pat pirmojo festivalio, nes visuomet mėgau intelektualųjį prancūzų kiną.
Ar yra toks prancūziškas filmas, kurį matėte daugiau nei du kartus?
Aš beveik visus filmus žiūriu ne po vieną kartą. Pavyzdžiui, Claude`o Lelouche`o „Vyrą ir moterį“ esu matęs kokius 25 kartus ir man vis negana. Ne tiek dėl ten pasakojamos romantinės istorijos, kiek dėl pačios kino estetikos, vaizdo grožio, Anouk Aimée kinematografiško veido, veržlaus montažo, muzikos ir kino poezijos. Ir nors Lelouche`ui tik šitas vienas filmas iš esmės pavyko, man jis kaskart palieka neišdildomą įspūdį.
Kaip jums atrodo, kodėl Lietuvoje taip mėgstama viskas, kas susiję su Prancūzija?
Lietuviams prancūziški dalykai matyt atrodo aukščiausios kokybės. Dažnu atveju taip ir yra.
Kokiam prancūziškam filmui norėtumėte sukurti kvepalus? Kokie jie būtų?
Jeanne`os Moreau herojai iš François Truffaut`o filmo „Žiulis ir Džimas“. Tai būtų stilingas, vintažinis, aną laikmetį menantis aromatas su ryškiomis odos ir tabako natomis, toks kone „vyriškas“.
Ar kalbate prancūziškai?
Taip, šiek tiek. Nuvažiavęs į tą šalį galiu susišnekėti buitinėse situacijose. Kalbos žinias nuolat gaivinti padeda ir parfumeriniai terminai.
Kas gyvenime jums yra pats prancūziškiausias dalykas?
Kvepalai. Ir juodos spalvos elegancija.
Ar turite mėgstamą prancūzų aktorių ar režisierių?
Aktorių daug: Jeanne Moreau, Catherine Deneuve, Isabelle Huppert, Emmanuelle Béart, Fanny Ardant, Anna Mouglalis, Valeria Bruni Tedeschi, Jean-Louis Trintignant, Louis Garelis, Gaspard Ulliel ir kt. O režisieriai tikri genijai – François Truffaut, Alain Resnais, Leo Carax, François Ozon, Samuel Benchétrit etc.
Viena šių metų festivalio programos dalis yra skirta aktorei Romy Schneider paminėti. Ar esate matęs filmų su ja? Jei taip, kokias emocijas jie jums kelia?
Romy Schneider, be abejo, yra prancūziškojo kino legenda, kuri įdomi žiūrovams ne tik dėl kine sukurtų vaidmenų, bet ir dėl sudėtingų gyvenimo peripetijų. Man, deja, neteko pamatyti daug filmų su ja, bet labiausiai įstrigo jos duetas su buvusiu mylimuoju Alain`u Delon`u filme „Baseinas“. Fantastiškai graži ir talentinga aktorė!
Ar turite mėgstamiausią prancūzišką filmą?
Alain‘o Resnais`o „Karas baigtas“, Leo Carax‘o „Blogas kraujas“, Jean`o-Pierre`o Jeunet`o „Delikatesai“, François Ozon`o „8 moterys, Samuel`io Benchétrit`o „Aš visada svajojau būti gangsteriu“.