„Žiemos ekranai“ kalbina: kultūros istorikė Sonata Šulcė apie lietuvių meilę, siekiančią LDK laikus
Nors šis „Žiemos ekranų“ prancūziško kino festivalis dar tik keturioliktas, istorikė Sonata Šulcė sako, jog lietuvių ir prancūzų simpatija užsimezgė jau LDK laikais. Prancūzų kultūros įtaka reiškiasi daugelyje sričių, žinoma, neaplenkiant ir kino. Istorikė pabrėžia, kad susidomėjimas kinu Lietuvoje buvo ypatingai ankstyvas – pirmą kartą filmas Lietuvoje parodytas dar 1897 metais.
Atrodo, kad lietuviams visada buvo itin artima prancūziška kultūra. Galbūt tai būtų galima paaiškinti remiantis istoriniais pavyzdžiais?
Ne tik Lietuvai, bet visai Europai prancūziška kultūra yra artima, nes, žvelgiant istoriškai, prancūzų kultūra visada buvo proveržis, naujovės ir toliaregiškos idėjos, kurias Prancūzija skleidė. Dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais prancūzų kultūros įtaka tapo ryški, o XVII-XVIII amžiuje įvyko tikras lūžis, nes pradėta versti nepaprastai daug prancūzų filosofų, mokslininkų ir švietėjų darbų, diskutuoti apie naujausius mokslo pasiekimus.
Tarpukariu, ką tik nepriklausomybę atsikūrusiai Lietuvai, Prancūzija buvo svarbi tiek kultūriniu, tiek politiniu požiūriu. 1918 m. vasarios 16-osios Akto signataras, diplomatas Petras Klimas iškėlė siekį sustiprinti frankofoniškosios kultūros įtaką Lietuvoje. Taigi jau 1936 m. prancūzų kalba įsitvirtino kaip pagrindinė užsienio kalba mokyklose, daug studentų išvykdavo stažuotis į Prancūziją, o prancūzų mokytojai atvykdavo dirbti į Lietuvą.
Literatų, dailininkų ryšiai su Prancūzija taip pat nepaprastai artimi ir visų asmenybių nei nesuminėsi: Oskaras Milašius, Antanas Galdikas, Pranas Gailius, Žibuntas Mikšys, Antanas Mončys ar Vytautas Kasiulis, surengęs savo pirmąją parodą Paryžiuje, o dabar – tame mieste atgulęs amžino atilsio.
Galbūt turite žinių, kokie filmai buvo pirmą kartą parodyti Lietuvoje?
Pirmą kartą filmas Lietuvoje parodytas dar 1897 m. vasarą. Tai įvyko dabartiniame Vilniaus Bernardinų sode ir filmo seansas buvo viešas. Miesto gyventojams, žinoma, buvo rodomi neilgi, begarsiai kino išradėjų brolių Lumière`ų filmai.
Iš tiesų kinas pas mus atėjo stebėtinai anksti, nes buvo praėję vos keletas mėnesių nuo brolių Lumière`ų kino seanso Paryžiuje ir štai mes imliai ir greitai pritaikėme šią naujovę Lietuvoje. susidomėjimas kinu buvo didžiulis ir prieš seansą laikraščiuose jau buvo diskutuojama, kaip veikia anamatografo aparatas bei kiek kadrų per sekundę jis parodo.
Beje, neilgai trukus Vilniuje atidarytas pirmasis kino teatras buvo vadinamas „Iliuzijonu“ ir jis veikė tame kieme, kuris šiandien yra prieš Prancūzų institutą.
Kokią įtaką Lietuvai turėjo atsiradęs kinas?
Kaip ir kitos šalys, pritaikėme šią naujovę su didžiuliu susidomėjimu ir entuziazmu. Tarpukario Lietuvoje kinas tapo jau dažna pramoga, o kartu – netgi savotiška edukacija. Štai tarpukariu jau buvo leidžiamas žurnalas „Kino naujienos“, 1925 m. Kaune įkurta Lietuvos kinematografininkų sąjunga ir pradėti rengti profesionalūs kino aktoriai. 1936 m. pasirodė trumpametražis garsinis filmas „Kaunas melodijų nuotaikoje“, kurio operatoriai Stasys Vainalavičius ir Alfonsas Žibas nufilmavo tuo metu menininkų itin mėgstamos Konrado kavinės atmosferą. Tai buvo produktyvus bandymų ir naujovių perėmimo etapas, nes, pavyzdžiui, vos per 3 metus operatorius Stepas Uzdonas sukūrė apie 70 dokumentinių filmų. Žinoma, jie buvo vos kelių minučių trukmės.
1931 m. Kaune buvo parodytas pirmasis lietuvių sukurtas pilnametražis vaidybinis filmas, beje, sulaukęs didelio pasisekimo, „Onytė ir Jonelis, arba „Nelįsk, kur nereikia“. Šio filmo siužetinė linija vystoma taip: Onytė iš savo kaimo atvažiuoja į didmiestį – Kauną, pradeda jame dirbti, patenka į daugybę keistų ir juokingų situacijų, o galiausiai paskui ją atvykta įsimylėjęs Jonelis. Filmas turėjo pamokomąją mintį – nekeisk kaimo į miestą.
Galiausiai 1938 m. pasirodė pirmasis lietuvių sukurtas jau garsinis filmas „Storulio sapnas“, kuriame vaidino marionetės.
Kiek jums yra artima prancūziška kultūra: maistas, menas, kinas?
Kažin, ar įmanoma pamatuoti ar išmatuoti artimumą, tačiau iš tiesų prancūziška kultūra man yra nepaprastai artima. Kaip koks romanas, kuris tęsiasi jau daugybę metų, nes pati pirmoji pažintis įvyko dar ketvirtoje klasėje, kai pradėjau mokytis prancūzų kalbos. O vėlesniais metais istorijos studijos, kelionės, filmai, knygos atvėrė naujus, gilesnius sluoksnius ir praplėtė akiratį. Iki šiol romanas tęsiasi, įgaudamas vis kitus atspalvius ir, tikiuosi, niekada nesibaigs.
Su kuo jums asocijuojasi prancūziškas kinas?
Su netikėta siužetine linija, išbaigtais ir sodriais veikėjų charakteriais, komplikuotais gyvenimo pasirinkimais ir situacijomis, juoku, saviironija ir svarbiausia – nepaprastu gyliu. Man patinka, kad „Žiemos ekranų“ filmai nėra banalūs, juos galima tyrinėti sluoksnis po sluoksnio ir prie jų grįžti net po ilgo laiko tarpo.
Ar yra toks prancūziškas filmas, kurį matėte daugiau nei du kartus?
Įprastai tą patį filmą žiūri tik vieną kartą, nes paprasčiausiai nemoku kitaip – neatrastų filmų ir neperskaitytų knygų sąrašas labiau vilioja negu to paties filmo pakartojimas, nepaisant to, koks geras jis buvo.
Kokia jūsų nuomonė apie festivalį „Žiemos ekranai“?
Tai – stipri iniciatyva, kuri kiekvienais metais išlaiko aukštą kokybės kartelę, nepasiduoda madingoms tendencijoms, tačiau atrenka ir parodo tai, ką turi stipriausio. Nežinau, kaip tai pagrįsti ar paaiškinti, tačiau „Žiemos ekranai“ sukelia bendruomeniškumo, dialogo jausmą ir galiausiai kiekvienais metais šis festivalis lankytojui duoda atradimus, malonius virpulius. O tai ypač svarbu.
Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ vyks sausio 25 d. – vasario 4 d. Vilniuje, Vasario 1 – 11 d. kituose miestuose – Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Palangoje, Varėnoje, Gargžduose, Ukmergėje, Plungėje.