„Žiemos ekranai“ kalbina rašytoją Gabiją Grušaitę: „Prancūziškas kinas man siejasi su kokybe ir nekomercine kryptimi“

Šiais metais kino festivalio „Žiemos ekranai“ tema – naujos pradžios. Tai ir baimę, ir viltį kelianti sąvoka. Kokių tavo gyvenime buvo naujų pradžių?

Šiais metais naujų pradžių nusimato netikėtai daug: pirmasis literatūros festivalis Indijoje, ketinu pradėti nardyti ir išsilaikyti nardymo licenciją, kartu su Justu Janausku įkūrėme naują verslą „HumansApp“, kuris jau turi puikią komandą ir startuos vėlyvą pavasarį ir dar pora naujienų, kurių šiuo metu negaliu skelbti. Naujos pradžios yra labai įdomus lūžinis momentas, nes netgi jei pokyčiai yra labai teigiami, jie vis vien sukelia labai didelį stresą ir kartu energijos pliūpsnį, adrenaliną, kuris padeda susitvarkyti su ta begale nežinomųjų.

Kiek tau artima prancūziška kultūra: maistas, muzika, literatūra, kinas?

Prancūzijoje esu buvusi daug kartų – Paryžiuje, Rivjeroje, Provanse, Alpėse ir net kažkada tranzavau į vienuolyną Taizė. Atsimenu, kai buvau paauglė, prancūziška kultūra atrodė labai rafinuota, subtili ir įdomi, kartu Paryžiaus „skvotai“ ir meno rateliai įkvėpė laisvės pojūtį. Įdomiausia prancūziškumo dalis man asmeniškai yra gebėjimas subalansuoti, atrodytų, tokius skirtingus dalykus kaip aukštoji kultūra, neprarandant kūrybinio veržlumo, ir kasdienybė.

Su kuo tau asocijuojasi prancūziškas kinas?

Šiuo gyvenimo etapu turiu labai mažai laiko žiūrėti filmus ar skaityti knygas, tad mano prisiminimai apie prancūzišką kiną kyla daugiausiai iš studentiškų metų, kai kas vakarą žiūrėdavau Jean`o-Luc`o Goddard`o filmus. Prancūziškas kinas siejasi su tam tikra kokybe ir nekomercine, o labiau art-house kryptimi. Visgi per Kalėdas, kai norėjosi kokios lengvos komedijos visai šeimai, pažiūrėjome „Gražuolę ir Sebastianą“ ir labai patiko, net nustebino, kad kartais prancūzams lengvumas gaunasi dau geriau nei Holivudo mašinai.

Metų knygos rinkimuose nominuotos tavo knygos „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ herojus keliauja po pasaulį, bet Prancūzija šioje knygoje minima nėra. Kaip manai, kodėl?

Prancūzija labai svarbi mano pirmojoje knygoje „Neišsipildymas“, didelė dalis veiksmo vyksta Paryžiuje ir Rivjeroje. Romano veikėjos Rugilė ir Ugnė įsimyli Prancūziją ir kelis mėnesius gyvena „skvote“ kartu su mišria vietinių menininkų bendruomene. Manau Prancūzija atspindi tam tikrą mano gyvenimo etapą ir vertybes, kurias išrašiau pirmajame romane, o „Stasys“ pajudėjo į rytus.

Kokį etapą ir kokias vertybes tau atspindi Prancūzija?

Besimokydama mokykloje įsimylėjau Marcel`io Proust`o „Prarasto laiko beieškant“, kuris iki šiol yra vienas įtakingiausių literatūros kūrinių mano gyvenime, nulėmęs labai daug asmeninių sprendimų ir įkvėpęs pradėti rašyti. Viena pirmųjų didesnių kelionių į užsienį be šeimos, savarankiškai, buvo į Prancūziją, kuri tuometinėje mano paaugliškoje sąmonėje atspindėjo laisvę, nuotykius ir tam tikrą pabėgimą nuo Vilniaus bei simbolinius vartus į Vakarų kultūrą. 

Šį gyvenimo etapą išrašiau pirmajame romane „Neišsipildymas“, kur Prancūzija yra centrinė ašis abiejų veikėjų gyvenime. Vilniuje Rugilė dažnai lankosi „Cafe de Paris“, su Ugne susipažįsta Èze du Mer, o tada abi kurį laiką gyvena „skvote“ Paryžiuje. Jų Prancūzija yra romantiškas protestas prieš savo šaknis, panaši į tą Paryžių, kurį matome Bertolucci`o „Svajotojuose“. Kartu neištirta žemė, kurioje abi ieško naujosios tapatybės.

Kas tau yra pats prancūziškiausias dalykas gyvenime?

Eklerai.

Ar turi mėgstamiausią prancūzų rašytoją?

Dievinu Marcel`į Proust`ą ir todėl norėčiau kada nors nuvykti į Bretanę, kur jis dažnai atostogaudavo ir aprašė fikcinį Balbeką, kuriame vyksta „Žydinčių Merginų Šešėlyje“ veiksmas.

Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ vyksta sausio 25 d. – vasario 4 d. Vilniuje, Vasario 1 – 11 d. kituose miestuose – Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Palangoje, Varėnoje, Gargžduose, Ukmergėje, Plungėje.