„Žiemos ekranai“ kalbina: scenaristė Birutė Kapustinskaitė – apie naujas pradžias ir iššūkius
Nors „Žiemos ekranai“ Lietuvos kino mėgėjus džiugina jau kelioliktą kartą, šių metų festivalio naujų pradžių leitmotyvas kviečia apmąstyti gyvenimo pokyčius ir drąsiai jiems ryžtis. Šįkart „Žiemo ekranai“ pokalbiui pasikvietė scenaristę, Auksinio kryžiaus laureatę Birutę Kapustinskaitę. Su Birute kalbamės ne tik apie prancūziško kino ypatumus, bet ir apie reikšmingas naujas pradžias.
Su kuo tau asocijuojasi prancūziškas kinas?
Man asmeniškai su kino istorija, nes daugiausiai prancūzų kino, su kuriuo yra tekę susidurti – dar studijų metais žiūrėti R. Bresson`o, L. Bunuel`io, J. L. Godard`o filmai.
Kiek svarbus prancūziškas kinas yra tavo kūrybai?
Negalėčiau pasakyti, kad prancūzų kinas yra padaręs įtaką mano kūrybai. Tačiau keletas filmų vis tik yra įsiminę labiau, pirmas į galvà ateina A. Kechiche „Adelės gyvenimas“.
Šiais metais „Žiemos ekranų“ tema – naujos pradžios. Kokių savo gyvenime esi turėjusi naujų pradžių?
Pirmų pradžių temoje iškilo prisiminimas apie slidinėjimo pradžią. Pirmą kartą išvažiavau į kalnus slidinėti su daug metų jau slidinėjančia kompanija. Pasiėmiau instruktorių ir po pirmos dienos supratau, kad slidinėjimas ne man, tik dar nežinau kaip tą reikės pasakyti grupei. Jau planavau, ką veiksiu likusias dienas, nes man tikrai čia nepatiko. Bet vis tik prisiverčiau nueiti antrą dieną, kažkoks azartas buvo likęs. Instruktoriaus paklausiau: „O gal yra kažkokių patarimų kaip reikia griūti, kad mažiau skaudėtų?“. Man tai atrodė labai normalus klausimas. Bet jis atsisuko, čiuoždamas atbulomis ir paklausė manęs: „O kodėl tu nori mokytis, galvodama kaip griūsi? Tu negriūsi, jei negalvosi, kad griūsi. Tavo baimė nugriūti tau pakiša koją, ne sniegas ir ne ledas.“ Ir tikrai, nuo to momento pradėjau pastebėti, kad kojas sumėto tik tada, kai išsigąstu, o kai pasakau sau čiuoždama per sunkesnį kampą, kad negriūsiu – pračiuožiu. Tą kartą sugretinau jo patarimą ir su kasdienos psichologija ir pradėjau galvot – kur dar griūnu tik todėl, kad išsigąstu nugriūti? Nuo to karto užsikabinau ir slidinėti važiuoju kasmet.
Kiek tau artima prancūziška kultūra: maistas, muzika, literatūra, kinas?
Pirmi, kurie ateina į galvą: Serge`o Gainsbourg`o muzika, midijos ir A. Camus.
Komedija ar tragedija? Jei prancūziškas.
Tragikomedija, net jei ir ne prancūziška.
Kas tau yra pats prancūziškiausias dalykas gyvenime?
Stereotipiškai prancūziškiausi man yra vynas, prancūziškas batonas su midijomis ir prancūziškas bučinys.
Ar turi mėgstamiausią prancūzų aktorių (ę), režisierių (ę), rašytoją?
Šiuo metu du kūrėjai: J. Binoche ir S. Gainsbourg.
Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ vyko sausio 25 d. – vasario 4 d. Vilniuje, o vasario 1 – 11 d. kituose miestuose – Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Palangoje, Varėnoje, Gargžduose, Ukmergėje, Plungėje.