Žilvinas Grigaitis: „Elle rado raktą į mano širdį“

O kaip gi tavo pasižadėjimas niekuomet daugiau nevesti?!

Po mano skyrybų su pirmąją žmona Jūrate praėjo dešimt metų. Visus juos ir laikiausi žodžio. Jokių vestuvių mano planuose nebuvo, tikrai. Tačiau kartais nutinka visai ne taip, kaip galvojame ar planuojame. Skrisdamas į Vilnių, turėjau laiko mintims apie tą „niekada nesakyk „niekada“. Nes juk negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas, kokį žmogų sutiksi ir kuriame pasaulio krašte atsidursi.

Ir kaip tu atsidūrei Australijoje?

Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad Ell pažįstu septynerius ar aštuonerius metus. Ir ne Australijoje susipažinome, o Vilniuje. Ji turi lietuviškų šaknų, buvo čia atvažiavusi. Pažinojau jos mirusį vyrą, esu lankęsis pas juos namuose. Mūsų susitikimas tikrai nebuvo lyg perkūnas iš giedro dangaus.

Tuomet Vilniuje juk negalėjai nė pagalvoti, kad kada nors tapsite artimi?

Nesame paaugliai. Jau seniai nesame... Visada sakiau, kad man imponuoja stiprios, aktyvios, daug gyvenime pasiekusios moterys. Tokios, su kuriomis galima susikauti kaip lygiam su lygia.

Šiek tiek daugiau nei prieš metus buvau pas draugus Sidnėjuje, paskui nuvykau į Melburną aplankyti Ell. Nė nepajutome, kaip pradėjo skleistis tarpusavio ryšys.

Kodėl tokios neradai Lietuvoje?

Lietuvos moterys, jei bent ką pasiekusios, tampa labai reikšmingos. Ta pabrėžtina laikysena: išvaizda, drabužiai, automobilis, vyro pinigai po skyrybų... Iš šalies atrodo ne kažin kaip.
Mane dažnai užvaldydavo jausmas, lyg būčiau gyvenęs lėlių namuose, kur kažkas žaidžia virvelėmis. Neslėpsiu, buvo simpatijų, susižavėjimų, bet tas verslo požiūris jausmuose – tu man, aš – tau – erzino. Esi reikalingas, nes...

O meilės juk negali išskaičiuoti? O gal – gali?

Pirmosios mano skyrybos buvo skaudžios. Išgyvenau, negalėjau atsigauti keletą metų, viską laikiau savyje, neverkiau prieš kameras. Juk vyrai lygiai taip pat, kaip moterys, yra pažeidžiami, tačiau niekuomet to neparodys. Ir vis dėlto ateina laikas, kai pasakai, kad nebenori daugiau kentėti. Arba kas nors randa raktą į tavo širdį. Taip, Ell rado raktą. Ji, lygiai kaip aš, perėjusi ugnį, ledą. Ji turi tvirtą gyvenimo filosofiją. Nesunku suprasti, kad nori būti kartu, kai ji pradeda sakinį, o tu gali užbaigti. Ir kai labai norisi nešti pusryčius į lovą.

Ar per tuos septynerius metus tu sekei Ell gyvenimą? Žinojai, kad jai teko išgyventi netekties skausmą, kad ji palaidojo savo vyrą, garsų australų TV prodiuserį?

Specialiai to nedariau, tačiau žinios, žinoma, mane pasiekdavo. Šiek tiek daugiau nei prieš metus buvau pas draugus Sidnėjuje, paskui nuvykau į Melburną aplankyti Ell. Nė nepajutome, kaip pradėjo skleistis tarpusavio ryšys.

Kuris iš jūsų žengė pirmąjį žingsnį? Kieno akys pirmosios sužaibavo?

Ji žengė... Negaliu sakyti, kad nesitikėjau. Tik abejojau, ar ji pasirengusi naujiems santykiams. Ell vyras buvo žinomas televizijos prodiuseris, vienas iš populiaraus serialo „Be namų negerai“ kūrėjų. Po mirties jį įvertino per Australijos TV apdovanojimus.

Po vyro mirties Ell ryšiai ir draugystės televizijoje liko. Beje, ji visada buvo labai arti pramogų verslo. Su seserimi dvyne Amanda dirbo modeliais. Sėkmingai ne tik Australijoje, bet ir Europoje.

Dabar Ell investuoja į nekilnojamąjį turtą, turi keletą kitų kompanijų. Nesikišu į jos verslo reikalus, tačiau kalbų apie tai, kad galėtume turėti bendrų projektų, neslėpsiu, yra. Jei viskas pavyks, mano gyvenimas smarkiai pasikeis. Be jokios abejonės, už tai turiu būti dėkingas Ell, jos ryšiams.

Žilvinai, tikriausiai supranti, kad kalbų, esą vedei iš išskaičiavimo, neišvengsi... Juo labiau kad tavo žmona už tave vyresnė.

Ell puikiai atrodo, o jos širdis jaunesnė nei kai kurių dvidešimtmečių! Lietuviai pikti, žinau, bet skaičiuoti čia nėra ką. Mudu su žmona norime nugyventi kiekvieną mums duoto gyvenimo akimirką, branginti kiekvieną dieną, gyventi dabar, o ne rytoj. Gyvenimas manęs nelepino, žinau, ką reiškia netekti sveikatos, pinigų. Aš tikrai suprantu, kad man Australijoje galimybės yra gerokai didesnės nei Lietuvoje.

Išduok, ar judu pasirašėte vedybų sutartį?

Australijoje tokia sutartis niekam nekelia nuostabos. Elli vien Lietuvoje turi daug turto. Tik aš pasakiau, kad man nieko iš jos nereikia.

Žadi parduoti gražų savo butą prie upės ir visam laikui persikraustyti į Melburną?

Gal nuskambės kosmopolitiškai, tačiau iš tiesų Australija tik atrodo toli. Pasaulis labai susiaurėjęs, taigi negaliu pasakyti, kur gyvensime – gal Melburne, gal Los Andžele, vasarą gal atvažiuosime į Vilnių, o gal vasarosime Prancūzijoje, – galvojame apie namą ten, nes Prancūzija žmonai labai patinka. Taigi viskas reliatyvu, juk nesakau, kad Grigaitis pamoja ranka ir dingsta iš Lietuvos.

Su visomis mūsų vakarėlių spalvomis...

Beje, spalvas pastebi ir Australijoje. Teko dalyvauti keliuose priėmimuose, sulaukiau komplimentų. Australams ištarti mano pavardę nėra taip paprasta. Ell iš pradžių užsispyrė, kad prisistatyčiau Žilvinu, o ne Andrew. Sakau jai: tu pažiūrėk į žmonių veido išraiškas, kai išgirsta mano vardą. Po kurio laiko ji pati tai pastebėjo: „Tu teisus, jiems labai sunku ištarti tavo vardą, gal Andrew ir geriau...“
Aš tikrai nesirengiu spjauti į Lietuvą, čia mano tėvai gyvena, dukra. Mobilumas, žinoma, kainuoja, bet nėra neįmanomas.

Tik pasipiršau aš Vilniuje gruodžio mėnesį. Ell išvažiavo truputį šokiruota.

Kiek kartų per tuos metus apsilankei Australijoje?

Penkis.

Pirmą kartą – žiežirbos, antrą kartą reikėjo patikrinti, ar jos tikros, trečią kartą – pasipiršti, ketvirtą?..

Beveik taip ir buvo. Tik pasipiršau aš Vilniuje gruodžio mėnesį. Ell išvažiavo truputį šokiruota.

Padovanojai jai gražų lietuvio juvelyro sužadėtuvių žiedą?

Ne lietuvių juvelyro... Bet žiedu ji liko patenkinta. Šešių karatų deimantas. Keturi karatai viduje, iš šonų – po karatą. Buvo smagu sužadėtuves tyliai planuoti, o štai vestuvių planavimas pasirodė gerokai sudėtingesnis. Teko sutvarkyti ir dar tvarkome daugybę dokumentų, – australai itin saugosi imigrantų. Nuo liepos mėnesio įstatymai – dar griežtesni. Džiaugsmo iš tų procedūrų – nedaug, kartais netgi jautiesi taip, kad svetimi knaisiojasi po tavo baltinius. Ir tai tikrai nemažai kainuoja. Daug kainuoja...

Vestuves pradėjote planuoti, kai paskutinį kartą nuvykai į Australiją?

Pasakiau, kad nenoriu jokių balių. Ell išklausė, bet supratau, kad jos norai didesni. Ji užima tam tikrą padėtį visuomenėje, o ten egzistuoja taisyklės, taigi negaliu būti savanaudis, teko susitaikyti ir daryti, kaip ji norėjo.

Tavo septyniolikmetė dukra Anna Greta vestuvėse nedalyvavo?

Tačiau ji žino, kad mūsų namų durys Melburne jai visuomet atvertos. Jei tik dukra panorės, galės gyventi, mokytis Australijoje. Ceremonijoje dalyvavo Ell sūnus. Boydui – dvidešimt dveji. Jis – būsimasis teisininkas, jau dalyvaujantis ir mamos versle.

Taigi kaip vestuvės vyksta Australijoje?

Procedūra labai paprasta, trunka vos dvidešimt minučių. Juo labiau kad nei man, nei jai tai – ne pirmosios vedybos. Demokratiška, paprasta, be fanfarų. Džiaugiuosi, kad liudininkais tapo žmonės, kuriuos pažįstu, – Ell draugė, Honkonge besiverčianti nekilnojamojo turto prekyba Dominique Yu, ir žinomas menininkas, meno galerijos Sidnėjuje savininkas Charlesas Billichas. Po ceremonijos Rotušėje ėjome į geriausią Melburno restoraną „Silks“. Oficialioje vakarienėje taip pat dalyvavo Ell sūnus su drauge ir dar keletas jos draugų. Pavakary popiečio kokteilio mūsų namuose susirinko apie 70 žmonių.

Ir jūs gyvenate?..

Privačių namų rajone, kažkuo panašiame į mūsų Žvėryną. Jame nėra dangoraižių, intensyvaus eismo, o iki centro – vos penkiolika minučių automobiliu. Kaip australai juokauja: „Geras adresas...“

Įdomu, ką australai dovanoja per vestuves?

Visų prašėme, kad dovanų neneštų. Tačiau vis tiek gavome daug gėlių, prabangių gėrimų, taurių. Ir po vestuvių gėlių puokštės su linkėjimais kartais mūsų laukdavo prie namų durų.
Šventėme mūsų sode, todėl po valandos abu persirengėme laisvesniais drabužiais. Tiesą sakant, nedaug ką iš svečių pažinojau. Iš pradžių lyg ir nejaukiai jaučiausi, kai Ell man sakė: tu tik stovėk šalia. Bet australai atšyla, kai išgeria taurę vyno. Netrukus jau su visais smagiai bendravome, svečiams pilsčiau vyną ir jaučiausi tikras šeimininkas. Be abejo, buvo tokių, kurie atėjo pasmalsauti, pažiūrėti į žmones, kurie susirinko.

Žinoma, ir į tave?..

Po vakarėlio juokavau: man jau tiek peilių į nugarą prismaigstė! Tik po Lietuvos peilių australiški atrodo lyg smeigtukai. Žmonės visur tokie patys, tik Melburnas – milijoninis, jame daugiau turtingų, aukštą padėtį visuomenėje užimančių žmonių. Ell priklauso tam sluoksniui, labai įdomu tuos žmones stebėti, perprasti jų gyvenimo taisykles.
Nors buvo smagu, mes tikrai pavargome. Vakare sakau Ell: o juk turėtų būti mūsų šventė, kodėl mes tokie pavargę?!

Po dviejų dienų išskridote medaus mėnesio į Havajus...

Buvo smagi kelionė, mes labai daug juokėmės, ilsėjomės, skaniai valgėme. Paskui – Los Andželas, Beverli Hilsas. Gyvenome viešbutyje, kur Whitney Houston baigė savo paskutines dienas. Ketvirtas aukštas vis dar uždarytas, įsikūrėme penktame.

Grįžęs iš JAV, iškart vėl sėdai į lėktuvą... Atrodo, gyvenimo atskirai neišvengsite?

Bus tokio gyvenimo, žinoma, bet gal taip – įdomiau? Esame nebe vaikai, aš pasitikiu Ell, ji manimi pasitiki, pokštų vienas kitam nekrėsime. Niekas manimi taip nesirūpino, kaip rūpinasi Ell. Ir aš noriu ja rūpintis, ją mylėti. Tai nuostabus jausmas, užgožiantis visus skaudžius prisiminimus.