Žilvinas Tratas atvirame interviu neslepia: „Jeigu galėčiau pasirinkti kūną, norėčiau jo šiek tiek kitokio“

Dažnam lietuvių aktoriui tokie darbai skamba lyg viso gyvenimo svajonė. Kaip to pasiekti?

Pradžioje būna ilgas juodo darbo periodas, kai tavęs niekur nekviečia. Geriausiu atveju – į mažus projektus. Bet viltis visada yra: jei gerai pasirodysi mažuose nebyliuose epizoduose, tave gali pastebėti net kino grandai. Pavyzdžiui, filmus „Ekipažas“, „Legenda Nr. 17“ ir daugybę kitų kino hitų sukūręs rusų režisierius Nikolajus Lebedevas pamatė mane filme apie krepšinį „3 sekundės“ ir nusprendė, kad aš tiksiu įkūnyti vieną herojų būsimame jo filme „Meistras ir Margarita“. Režisieriaus komanda susisiekė su manimi, kaip tik tada buvau Maskvoje, susitikome, maloniai pabendravome ir sutarėme dirbti kartu. Bet tai – pirmas ir kol kas vienintelis kartas, kai buvau pakviestas vaidinti be jokių atrankų. Iki tol galėčiau išvardyti ilgiausią atrankų sąrašą ir pasakyti, kad psichologiškai tai yra labai nemalonus procesas. Daugumoje tų atrankų būni atmestas, todėl pradedi abejoti savo talentu, sėkme ir apskritai susimąstai, ar tas kelias yra tavo.

Kiek metų jūs šiame kelyje?

Nuo to pirmo karto, kai užlipau ant scenos, atsistojau prieš kamerą ir paskui už tai gavau pinigų, – jau būtų dešimti metai. O jei skaičiuotume nuo tada, kai baigiau aktoriaus mokslus ir tapau profesionaliu aktoriumi, – šešeri metai. Bet man visgi svarbesnė yra pirmoji data.

Kodėl Lietuvoje jūsų karjera nesiklosto taip ryškiai ir sėkmingai?

Kasdien pats savęs to klausiu, galvoju, analizuoju, bet atsakymo, kodėl Lietuvos kino kūrėjai mane tiek metų ignoruoja, dar neradau. Visada ir visiems kartodavau, kad labai noriu dirbti, kad kinas yra mano gyvenimas, dėl jo esu pasiruošęs bet kokiai aukai. Bet per visus tuos dešimt metų taip ir negavau nė vieno didelio pasiūlymo. Kita vertus, dabar galiu dėl to tik džiaugtis: neužmigau ant vietinių laurų ir nesėdėjau sudėjęs rankų. Per tuos metus apvažiavau trisdešimt tris šalis, šešiose iš jų pagyvenau ilgiau, o dabar filmuojuosi tokiuose projektuose, apie kokius anksčiau nebūčiau nė svajojęs. Bet aš vis tiek nenuleidžiu rankų ir tikiuosi, kad išauš valanda, kai Lietuvos kino žmonės supras, jog yra toks lietuvis kino aktorius ir jo išvaizda, balsas, kino maniera tikrai tinka geram lietuviškam kinui.

Tas lietuvių kino kūrėjų ignoravimas paskatino mane imtis ir kitų darbų – parašiau kelis kino scenarijus. Galbūt greitai net sėsiu į kino režisieriaus kėdę. Kinas yra mano gyvenimas – dėl jo paaukojau viską.

Ką turite omenyje?

Kadaise dėl kino paaukojau savo šalį – išvažiavau į Prahą, nes sužinojau, kad ten filmuojama daug Holivudo filmų. Gaila tik, kad Holivudo kūrėjai iš Prahos darbus perkėlė į dar pigesnes šalis, tokias kaip Rumunija, Bulgarija. Bet metus pagyvenau nuostabiame mieste, filmavausi reklamose. Paskui kino paieškos mane nuvedė į Londoną, Maskvą, Paryžių, Los Andželą.

Nors kartą per tuos metus buvo nusvirusios rankos ir užvaldžiusios mintys mesti šalin svajones apie aktorystę?

Buvo, daug kartų buvo! Laimė, tomis dienomis tiesiog nesugalvodavau, ką dar galėčiau ir norėčiau veikti gyvenime. Silpnumo akimirkomis net galvodavau gal susigrąžinti vaikystės svajonę ir tapti ugniagesiu? Arba pradėti trenerio karjerą, nes visas mano gyvenimas susijęs su sportu, gerai boksavausi. Dabar net galėčiau būti kvalifikuotas fitneso treneris. Juodžiausios mintys užeidavo, kai mėnesių mėnesius, net po pusę metų negaudavau visiškai jokio darbo. „Viskas. Pasiduodu“, – ištardavau sau ir tada tarsi iš dangaus nukrisdavo koks nors projektas ir kinas mane vėl įsukdavo. Laimė, pastarieji keleri metai jau išties kitokie: ir vaidmenys, ir honorarai didesni, ir be atrankų kartais jau esu atpažįstamas.

Kiek grožis yra svarbus aktoriui norint gauti svajonių darbą?

Turbūt viena priežasčių, dėl ko manęs neima lietuviai režisieriai, yra ta, kad jie tiesiog nežino, kur tą mano tipažą panaudoti. Ar per gražus, ar per aukštas... Dažnas svarsto: „Na, ką jis tiktų vaidinti? Slaptąjį agentą? Kokį superherojų?“ Bet Lietuvoje tokie filmai nėra kuriami, todėl ir man nėra vietos. Tačiau pakeisti aktoriaus išvaizdą lengva – per savo karjerą ne kartą esu vaidinęs monstrus ir puikiai susitvarkiau su tokiais vaidmenimis. Gal tiesiog lietuviams kino kūrėjams trūksta šiek tiek fantazijos. Lietuvoje yra daug gražių aktorių, bet kažkodėl kine labiau mėgstama pilkuma, paprastumas, neišsiskirianti išvaizda. Gal bijoma išsišokti iš rėmų?

Be to, gražiu ar labai išvaizdžiu savęs net nelaikau. Jeigu galėčiau pasirinkti kūną, norėčiau jo šiek tiek kitokio... Pirmiausia, esu gerokai per aukštas – 198 centimetrų ūgis kine man stipriai trukdo. Labai daug vaidmenų praradau būtent dėl to. Kaip aiškina kino kūrėjai: jei tau reikės pabučiuoti merginą, mes ją dar galėsime pastatyti ant kėdės, bet muštynių scena atrodytų neįtikinamai. Beje, buvau atrankose Londone į Tomo Cruise’o filmą „Neįmanoma misija. Atpildo diena“ ir muštynių scena turėjo būti su pačiu Cruise’u, o jis yra labai žemas. Kadangi jis – dar ir filmo prodiuseris, matyt, matė, kad atrodytų juokingai...

Modeliams į atrankas net patariama ateiti nesidažius, kuo paprasčiau apsirengus. O kokie reikalavimai taikomi per kino atrankas?

Aktorių, kaip ir modelių, atrankų režisieriai mėgsta, kad žmogus būtų visiškai neutralus, kad jo drabužiai absoliučiai nieko neatspindėtų. Kasdienai aš renkuosi patogius drabužius, santūrų stilių. Žiūriu gana paprastai: jei einu sportuoti, kostiumo tikrai nesirengsiu. Jei važiuoju filmuotis, stengiuosi pasirinkti patogius drabužius, kad būtų lengva persirengti herojaus kostiumu. Žinoma, kino premjeros ar iškilmingo vakaro neįsivaizduoju be elegantiško kostiumo. Vienas iš daugybės stereotipų apie mane, kad visą dėmesį ir laisvalaikį skiriu tik savo išvaizdai. Žmonės pamato mane tvarkingai, gražiai apsirengusį kokioje laidoje ar renginyje ir paskui komentuoja: „Išsičiustijęs kaip pingvinas.“ Tačiau kas iš jūsų į renginį ateitų netvarkingais ar nešvariais drabužiais?

O kaip rengtumėtės į pasimatymą? Jei žiniasklaida nemeluoja, dabar esate laisvas...

Į pasimatymą eičiau su drabužiais, kurie atspindėtų tikrąjį mane. Apskritai mano pasimatymo strategija – parodyti save tokį, koks esu. Žaisti atviromis kortomis. Nes lengva sudaryti klaidingą, dažniausiai geresnį nei yra iš tiesų, įspūdį. Bet vėliau nieko gero iš to neišeina... Taip, šiuo metu esu laisvas. Tikiuosi, neilgai (juokiasi).

Noras tapti garsiam dažną aktorių verčia paaukoti asmeninį gyvenimą ar šeimą. Nejaugi tikrai neįmanoma suderinti šių dalykų?

Mano atveju auka buvo net dukart. Pirmiausia paaukojau aktorystę dėl šeimos, nes sekdamas paskui buvusią savo merginą išvažiavau iš Maskvos, kur virė mano kino darbai, į Paryžių. Ji tada laukėsi mūsų vaiko, o aš buvau apsisprendęs dėl šeimos ramybės ir santarvės visiškai atsisakyti aktoriaus karjeros. Maniau, kad svarbiausia yra atsiduoti šeimai ir daugiau nesiblaškyti. Bet vos per kelis mėnesius supratau, kad nėra prasmės aukotis dėl šeimos, jeigu čia negauni ramybės ir džiaugsmo. Kitaip visą likusį gyvenimą būsi nelaimingas ir tik galvosi: o ką būčiau pasiekęs, jei nebūčiau atsisakęs karjeros? Turbūt susigraužtum pats ir aplinkinius sugraužtum dėl to savo nelaimingo gyvenimo. Tai suvokęs tarsi atsikvošėjau ir tada išvažiavau į Londoną – toliau siekti aktoriaus karjeros. Tam tikra prasme paaukojau šeimą dėl aktorystės.

Turiu dukrelę Lukeriją, jai dabar dveji su puse. Ji su mama, buvusia mano drauge, gyvena Maskvoje. Kaskart, kai būnu Rusijoje, būtinai pasimatau su dukra. Suprantu, kad su ja praleidžiu per mažai laiko, bet tokios yra aplinkybės. Negaliu aukotis ir būti su dukters mama – su žmogumi, su kuriuo manęs nebesieja jausmai. Dabar su buvusia drauge mums bent jau pavyksta bendrauti civilizuotai, todėl toks susitikimų su vaiku modelis, kuris yra dabar, geriau nei nieko. Nes buvo etapas, kai nebuvo visai nieko... Tačiau supratau, kad dėl tėvų nesutarimų kenčia tik vaikas, todėl įveikiau savo principus, kai kur užsimerkiau ir nusileidau – vien tam, kad galėčiau matytis su dukra.

Klausėte, ar įmanoma suderinti profesiją ir šeimą? Įmanoma, jei antroji pusė galėtų daugiau keliauti su manimi. Buvo vieni santykiai Londone. Mane tada pakvietė filmuotis į „Tris sekundes“ – filmas buvo kuriamas keturiose šalyse beveik aštuonis mėnesius. Mes tik buvome pradėję draugauti, o Londone – merginos darbas, namai, šeima, draugai. Neturėjau net teisės prašyti, kad žmogus viską mestų dėl manęs. Santykiai per atstumą yra įmanomi, tačiau tikrai ne draugystės pradžioje – tam reikia būti jau daug kartu nuėjus, gerai pažinoti vienam kitą.

Jei būtumėte žinojęs, kad toks ilgas ir sunkus bus kelias į aktoriaus profesiją, būtumėte rinkęsis kitą?

Būčiau. Ko gero, būčiau stojęs į režisūrą. Ir greičiausiai – ne Lietuvoje. Nes, prisipažinsiu, gyvenau iliuzija, kad įstosiu į akademiją kaip paprastas žmogus, o baigsiu jau kaip superžvaigždė aktorius. Bet nieko panašaus neįvyko. Kelias į žvaigždes yra labai lėtas ir sunkus, nebent būtum vienas tų laimingųjų, kurie iš pirmo šūvio pataiko tiesiai į dangų. O mes beveik visi išėjome be jokios demo medžiagos, kurią galėtume parodyti kino prodiuseriams. Mus mokė daugiau vaidinti ir mažiau kalbėti. Nors dabar manau, kad tai – klaida: kine labai svarbu yra aktoriaus gebėjimas kalbėti natūraliai, nepertemptai, ekrane būti natūraliam. Būsimiems aktoriams patarčiau, kad nuo pat pradžių mokytųsi būti ne tik aktoriais, bet ir vadybininkais bei rinkodaros specialistais. Aktoriui be galo svarbu yra žinoti, kaip tinkamai save pateikti. Tada baigęs mokslus nekrisi veidu į gana žiaurią kino realybę...