„Visą gyvenimą norėjau dukros. Labai. Mano ir antras, ir trečias vaikas turėjo rausvų daiktų, nes norėjau ir tikėjau, kad bus mergaitė. Vis dėlto, gimė berniukai, tad anūkė Barbora tarsi išpildė mano svajonę turėti dukrą. Tarp mudviejų – labai stiprus ryšys, ji turbūt jaučia, kad labai jos laukiau“, – jautriai sako dainininkas Žilvinas Žvagulis (55), kurio santykis su vienintele mergaite anūke Barbora – išties ypatingas, o dar kai išgirsti, kaip didžiuodamasis apie ją pasakoja, supranti, kad tai turbūt galėtų būti tobulos dviejų skirtingų kartų draugystės pavyzdys.
Žilvinas Žvagulis seneliu tapo būdamas penkiasdešimties metų, kitaip tariant – jaunas ir visai dar „neseneliškas“. Ir apibūdinimo „senelis“ jis kratosi, nes Barbora nuo mažens jį vadina Opapa – taip Žilvinas ir pats vaikystėje vadino savo paties senelį.
„Na, koks aš jums senelis, netinka man visai šitas apibūdinimas, nepaisant tų vis žilėjančių plaukų“, – juokiasi jis. Kai gimė pats Žilvinas, jo tėčiui tebuvo 20 metų – tokio paties amžiaus dainininkas sulaukė ir savo pirmagimio, sūnaus Ąžuolo.
„Dabar kai pagalvoju, tai tokių metų vyras juk visai dar pacanas... Bet žinote, tais laikais buvo kiek kitaip – jeigu norėjai santykių, turėjai juos įteisinti, tad ir vaikų sulaukėme jauni. Aš nesijaučiu tuo tikruoju seneliu, kur kaip pasakose apibūdina, nes mudu su Barbora – tiesiog patys geriausi draugeliai“, – šypsosi Žmonės.lt kalbintas Ž.Žvagulis.
Atlikėjas neslepia, kad visą gyvenimą troško sulaukti dukters, tačiau likimas taip susidėliojo, kad jis tapo trijų sūnų tėvu. Ir nors santykiai su jais – puikūs, pašnekovas atvirauja, kad svajonė turėti mergaitę jo širdyje niekada neužgeso, tad sužinojęs, kad sūnus Ąžuolas su žmona Ineta Puzaraite-Žvaguliene laukia gimstant kūdikiui, vėl įtikėjo, kad šįkart Žvagulių giminę papildys dailiosios lyties atstovė.
„Iš pradžių buvo svarstyta, kad gims berniukas. Tada pagalvojau – na, viskas, ragas, pats turiu tris sūnus ir mergaitės, net anūkės, nebus. Vis dėlto vėliau paaiškėjo, kad laukiam mergytės. Na, ir prasidėjo... Buvau toks laimingas, nežinojau, kaip atsidžiaugti, tiesiog skrajojau padebesyse“, – patikina.
Ž.Žvagulis pasakoja, kad anūkei išrinko ir vardą – Barbora buvo jo paties prosenelė, tad būtent šis vardas Žilvinui atrodė tinkamiausias mergaitei.
„Savo nuomonės jiems tikrai nepiršau, tik pasisakiau, kad man toks labai patiktų. Ir štai, turime Barborytę“, – džiaugiasi jis.
Dainininkas pasakoja, kad Barbora gimė liepos 21-ąją, po vidurnakčio, tad jis, kai tik buvo galima aplankyti anūkę, tą išsyk ir padarė: „Pamenu, ligoninės laiptais ne lipau, o bėgau – kas trečią užšokdamas! Tėvai ją pamatė pirmieji, o aš buvau antras, labai nekantravau!“
Lepinti, fantazuoti ir… tiesiog mylėti
Kalbėdamas apie anūkę Žilvinas tarsi „apsicukruoja“, – nė akimirkos nesuabejotum, kokia didelė meilė jo širdyje dega šiai mažai mergaitei. Atlikėjas neslepia, kad anūkę lepina gerokai labiau, negu kadais vaikystėje savo paties sūnus.
„Mano reikalas – tiesiog džiaugtis anūke, ją lepinti ir mylėti, o tėvų – dar ir auklėti. Sūnus auklėjau, jie ir dabar atsimena, kad kartais būdavau ir labai griežtas, o štai Barbora su manimi tiesiog tūsina“, – kikena jis.
Dainininkas pasakoja, jog kartais draugiškai gudrauja, kad ir mažoji, ir jos tėvai būtų patenkinti. „Pavyzdžiui, kai šalia būna Ineta su Ąžuolu, o aš noriu duoti Barborytei saldainį, tada jai sakau – paklausk tėvelių, ar leidžia. Aišku, paprastai mes su saldainiais tyliai prasisukam, kad nenervuotų nei manęs, nei mano vaiko“, – juokiasi.
Mano reikalas – tiesiog džiaugtis anūke, ją lepinti ir mylėti, o tėvų – dar ir auklėti.
Žilvinas neabejoja, kad jo ir anūkės santykis – tai abipusė meilė, kuri tokia didelė, kad kartais kiek nustebina net ir tėvus.
„Ineta būna sako – kodėl ji jus taip myli?! Mane per televizorių kai rodo, tai Barborytė puola prie ekrano ir bučiuoja mano veidą jame. Tarp mudviejų – tikrai labai stiprus ryšys“, – didžiuodamasis patikina.
Pašnekovas priduria, kad nors anūkę lepina ir leidžia jai išties labai daug, „visiškai palaidos balos“ nedaro: „Ją mokau – jeigu pasiėmei daiktą, nebežaidi, – grąžink jį atgal į vietą. Mėgstu, kai daiktai turi savo vietas, o vaikai juk viską mėgsta ištampyti, išmėtyti, tad Barborai visada primenu laikytis tvarkos. Tačiau mudu susitariame gražiuoju, man nereikia po dešimtkart kartoti šitų dalykų.“
Žilvinas su Barbora – tikri fantazuotojai, tad dažniausiai Opapa saldžiai ir daug prisijuokia iš mažosios kūrybos.
„Pamenu, kai pats vaikystėje prisifantazuodavau, tėvai sakydavo, kad aš – melagis. Tik mano senelis leisdavo man į valias fantazuoti, klausydavosi manęs. Atsimenu, kad su juo galėdavau išsikalbėti, jis visas tas vaikiškas kalbas priimdavo, nesakydavo, kad šneku nesąmones ar meluoju. Tad dabar mes su Barbora tiek prisifantazuojame, tiek prisijuokiu! Pavyzdžiui, ji man pasakoja, kad važiavo į Japoniją. Arba pamatė pas mane tokį rusišką žaislą, sako – čia mano, aš parsivežiau iš Maskvos. Aš gi žinau, kad niekur ji nebuvo, bet jos nevadinu melage, ji tiesiog fantazuotoja“, – pasakoja Ž.Žvagulis.
Atlikėjas priduria, kad Barbora, kaip ir visi šiuolaikiniai vaikai, vis nori įkišti nosį į kompiuterį ar telefoną, tačiau patikina, kad jeigu su ja užsiimi kokia nors kita veikla – ji mielai prisijungia ir išmaniąsias technologijas bent kuriam laikui nustumia šalin.
„Sakau jai – einam kartu langus nuplausim, ir ji eina. Jeigu pakvieti ir įtrauki į kokią nors veiklą, ji noriai prisijungia. Žinoma, tokio amžiaus vaikams dažnai dalykai gana greitai pabosta, tad vieną veiklą reikia keisti kita. Visaip būna – kartais ir pabėga namo, tiesiog prie televizoriaus pakiurksoti“, – nusijuokia.
Dainininkas džiaugiasi, kad Barbora – aktyvi mergaitė: mokosi dainuoti ir šokti, tą daro noriai, tad jam, pačiam būnant scenos žmogumi, tai glosto širdį. Jis prisiminė, kad trejų metų gimtadienio proga sukūrė anūkei lopšinę, kurią jiedu jau kartu sudainavo kai Barborai sukako penkeri.
Arčiau šeimos, arčiau pilnatvės
Kai labai myli, sakoma, norisi kuo dažniau būti kartu, praleisti daugiau laiko. Žilvinas, pastūmėtas meilės anūkei, ryžosi nemažai avantiūrai: viename Vilniaus rajonų – Vilkpedėje – buvęs didžiulis jo „Zuzi leidybos“ ofisas su repeticijų salėmis persikėlė į Dūkštas, nes čia gyvena… Barbora!
„Kai sūnaus šeima išsikraustė į Dūkštas, įsigijo namą, šalia jo buvo toks nemažas ūkinis pastatas... Ką gi, viskas baigėsi tuo, kad jį pritaikėme kaip „Zuzi leidybos“ ofisą, repeticijų studiją... Galima sakyti, persikėliau arčiau Barboros – ji tik per kiemą perbėga ir jau pas mane! Per pandemiją turėjau laiko susitvarkyti, kad būčiau šalia jos ir, žinoma, anūko Bernardo. Taip šauniai įsikūrėme, kad dabar tai patapo ir darbo, ir laisvalaikio zona“, – džiaugiasi pašnekovas.
Taigi Žilvinas Dūkštose dabar – dažnas svečias, tiksliau – svečiu jo vadinti jau turbūt net nebeišeina, nes čia jis praleidžia didelę dalį savo laiko: tiek dėl darbų, tiek dėl galimybės būti su anūkais. Jis pats tai įvardina kaip antruosius namus, kuriuose gali ir dirbti, ir ilsėtis, nes minėtą pastatą tam pilnai pritaikė.
„Dabar mane labiausiai domina mano šeima. Stengiamės kuo dažniau visi susiburti, gaminti kartu pietus. Nežinau, ar čia amžius daro savo, ar tiesiog kiekvienam skirtingai ateina metas, kada susivoki tikrąsias vertybes. Apėmė nušvitimas, kad brangiausia, ką turiu – tai šeima. Kažkiek gaila, kad jis neaplankė kiek anksčiau, bet turbūt kiekvienam – savo, o ir specialybė mano tokia, kad kažkiek trukdė tai anksčiau susivokti“, – svarsto Žilvinas.
Dainininkas atviras – karantino laikotarpiu darbai išties nukentėjo, o planuoti koncertai buvo perkelti į šiuos metus, tačiau ir dabar jis nėra tikras, ar viskas pavyks, tad džiaugiasi, kad bent šeimyninis gyvenimas – stabilus ir teikiantis džiaugsmo.
„Jau per pirmąjį karantiną geriau susipažinau ne tik su namais, bet ir su Starošaite – man rodos, net iš naujo ją įsimylėjau! Pasidarėme remontus, o vasarą griebėmės šio Dūkštų projekto, tad prieš Naujuosius čia ir įsikėliau. Žodžiu, veiklos netrūko, tik ji buvo kitokia – ne sceninė, o buitinė. Vis dėlto, man šis laikas priminė dalykus, kurie buvo pamiršti, nes jau buvau kaip fūristas – iš koncerto į koncertą, su žmona vos keliais žodžiais persimeti ir vėl nematai...
Dabar mes vėl tapome labai gerais draugais, pradėjome daugiau kalbėtis, nes tam atsirado laiko. Paaiškėjo, kad tai visai į naudą, o ir remontus juk darėme dviese. Tiek laiko kartu šimtą metų neturėjome. Karantinas kažką atėmė, bet, manyčiau, davė daug daugiau“, – šypteli Ž.Žvagulis.
